linoretos

Na ką gi, nepraėjo nei metai, o ponas Eval Iksas ėmė ir paskambino. Ko jau nesitikėjau, tai nesitikėjau.
Kadangi šis įrašas turi priešistorę, tai tik pasakysiu, kad ponas Iksas bandė mane kabinti kelionėje po Kroatiją. Jo vaizduotė įsisiautėjo iki neįsivaizduojamų aukštumų, ir jis net pasiūlė mudviem abiem pasivaikštinėti ežero pakrante. Ką sau galvojo ponas Iksas nežinau, gal, kad tik priėję pirmus paežerės krūmus pulsim vienas kitam į glėbį? Bet gi pala, skonį vyrams aš turiu. Ir reikalavimus keliu lyg kosmonautams. Turi vyras man būt ir jautrus ir šaltakraujis, ir su akiračiu ir linksmas, ir gražus ir ne bobišius. Net pati nustebau, kai pagaliau ištekėjau. Tokio brangakmenio nebesitikėjau rasti. O ką turi ponas Iksas? Alui talpią gerklę, blizgančią plikę ir jokios pagarbos savo žmonai. Tokių tipelių, kurie savo telefono numerį užkeverzoja ant alaus padėkliuko pilna visur ir savo laiku sočiai jų prisižiūrėjau.
Taigi, Ikso skambutį aš praleidau. Į vaikštynes su šunimis telefono nesinešioju, o kai prieš saldų miegelį nustatinėjau žadintuvą, žiūriu ir savo akimis netikiu - praleistas vienas skambutis. Ikso. Tai paveikė man kaip žaibas paveikia beržą. Atrodo skilau pusiau. Miegojau tą naktį blogai. Sapnavau, kad su ”Ekologiškiausių namų” komanda svečiuojamės pas poną Iksą ir visi giria net apsiputodami jo vonios duris. Durys perskeltos pusiau ir suklijuotos lipnia juosta, tai atseit simbolis didžio ekologiškumo ir taupymo. Nuo kvailo sapno pabudau ir vos ne vos sulaukiau ryto.Kai vyras krapštinėdamas akis atžygiavo į virtuvę taip ėmiau ir išrėžiau vietoje labo ryto:
- Klausyk, misteris Iksas ( žinoma pasakiau tikrąjį vardą, o ne blog’o slaptažodį :) skambino. Nesuprantu ko jis nori.
- Ką? A… Matai aš jį statybų parodoj sutikau. Pakalbėjom šiek tiek.
Iš netikėtumo man net chalato mazgas atsirišo:
- Kaip tai? Apie ką jums kalbėtis?
Va matot, žmona, tai jau beveik kaip mama. Dar kiek ir uždrausiu vyriui žiūrėti teliką ar eiti į kiemą.
- Apie nieką ir nekalbėjom. Apie atostogas persimetėm keliais žodžiais. Pasakiau, kad šiemet mes vėl planuojam važiuoti į Kroatiją. Pasirodo jis irgi…
Taip ir nustėrau. Dar kiek ir tas kiaulė prisigretins prie mūsų atostogų planų!
- Žinai, nenorėjau pasakoti, bet, kad jau su Iksu kalbatės apie atostogas, tai noriu, kad žinotum - jis lyg niekur nieko bandė mane kabinti. Nepaisydamas nei tavęs, nei savo žmonos. Nepageidauju bičiuliautis su tokiu žmogum!
- Ką reiškia ”kabino”?
Va tai tau, negi paraidžiui imsiu aiškinti. Vis tik žodis po žodžio, lyg per išpažintį, viską papasakoju. Galų gale tegul žino, jog ne visiems vyrams verta spausti ranką.
- Mmmmm…
Ką reiškia tas ”mmmm” nesupratau. Silpnesnių nervų arabas jau būtų pusę šalies iššaudęs, o maniškis tik ”mmmmm” tepasakė. Vyro veidas kaip kaukė. Gal ir krustelėjo truputį antakis, bet negi su mikroskopu stovėsiu stebėdama. Juk galima ir daugiau emocijų parodyti tokiais atvejais. Negi jam jau vis vien ar koks slunkius mane kabina ar ne? O gal ne vis tiek, juk per šį gimtadienį gavau nuo jo išsvajotuosius žydruosius topazus ir  Cerruti 1881. O kur dar kaprizas, naujas mano mylimiausio kambario projektas? Sienų, stogo griovimas tau ne juokas ir visa tai dėl manęs. Ir vis tik, ”mmmmm” laikau mažoka…
- Tas žaltys!
Žaltys?????Žaltys!!!! Šis žodis grąžino mane atgal į gyvenimą! Nėra nieko nuostabesnio už ”žaltį”. Tai pats riebiausias jo keiksmažodis, riebesnių nebūna. Jeigu kas paskelbtų karą Lietuvai, tai mano vyras pasakytų vienintelį žodį - ”Žalčiai” ir eitų ruoštis kovai. Todėl stoviu visa laiminga, nes man daugiau ir nereikia. Ir keista kažkaip, kad kartais užtenka vienintelio keiksmažodžio ir tu atsiduri devintam danguj. O gal net ir dešimtam.

Kiekvieną mielą pavasarį man prasideda pavasarinė psichozė dėl svorio. Kai tik paukšteliai ima sukti savo lizdelius, aš imu traukti praeitų metų skudurėlius ir juos matuotis. Kai paukšteliai sudeda kiaušinius, aš jau būnu išsirinkus dietą. O kai išsirita mažyliai, aš jau pasidarau panaši į žmogų.
Ateina mano mama. Kai ką pasakysiu apie savo mamą. Ji žemesnė, aš aukštesnė. Jos nosis labiau primena kablį, mano bulvę. Jos akys rudos, mano pilkos/žalsvos/melsvos. Na, bet kas liečia jos figūrą, tai ji ideali. Kojos idealios, jokio pilvo, užpakalis stangrus. Neteisybė! Jai jau virš šešiasdešimt metų, būtų metas aptukti ir kai kam nukarti! Taigi, kol ji sėdasi su kava aš ją užsipuolu:
- Tu mane nervini!
- Jėzau, tai, kad net žodžio nepasakiau!
-Negaliu į tave žiūrėti! Esi gyvas priekaištas. Kas čia per šlaunys? Ar tai šešiasdešimtmetės šlaunys?????? Valgai makaronus, kemši dešras ir vis tiek atrodai taip lyg laikytumeisi dietos.
Mama, kaip ”Esminiam instinkte”, permeta koją ant kojos:
- O tu nesinervink, čia genetika. Tau atiteko tėvo genai.
Ačiū, paguodė. Mano tėvas pačiame jėgų žydėjime buvo storas. Toks storas, kad net nerasdavo atitinkamo dydžio diržo kostiuminėm kelnėm prilaikyti. Nešiodavo petnešas. Geri genai, nieko nepasakysi.
- O tėvo mama, ji gi kiek pamenu kūdutė buvo? Visi jai sakėt, kad aš tikra jos kopija.
- Baik tu, taigi darėm tai norėdami jai įsiteikti. Juk ji buvo prie mirties. Pažiūrėk į savo nosį. Esi grynas tėvas.
Dar vienas smūgis. Tikrai turiu tėvo nosį. O tėvo nosis mane baugina, nes kiek pamenu kažkuriam augimo ar tai brandos etape ji jam ėmė ir patrigubėjo. Bet, žinot, vyrui tris kart didesnė nosis tai tik sukelia keistų minčių, o ką reikėtų man daryti?
Tik mama išeina pro vartus, aš skambinu močiutei. Ji stambesnė, gal užjaus:
- Močiut,  ką man daryt su pilvu? Gal sakyk kokia žolininkė kaime yra, gal kokias tinktūras kas verda?
- Vaikeli, neliūdėk. Vyrą jau nusičiupai, kam ta figūra. Ir gerai, kad moteris atrodo tvirtesnė.
Ir pažeria man krūvą patarlių ir priežodžių ”Vyrai ne šunys, ant kaulų nepuola”, ”Kol storas sukūs, tai liesas numirs” ir t.t. Ką gi , ko aš tikėjausi? Na gal vyliausi, kad į kaimą per kelias dienas atsikraustė burtininkė. Iš močiutės jokios paguodos.
Pasidarau karšto šokolado - trys šaukštai vaikiškos kakavos, truputis verdančio vandens ir daug grietinėlės. Šis gėrimas yra pirmoji pagalba nuo nevilties. Kol tvirta ( anot močiutės) ranka maišau kalorijų bombą paskambina Ingrida:
- Na, sveika. Klausyk, dėl atostogų planų skambinu…
Nutraukiu ją vidury sakinio:
- Kaip gerai, kad paskambinai, pamiršk tas atostogas. Kaip tavo svoris?
Ingrida tikra mano draugė su tom pačiom kaip mano figūros bėdom. Mes lyg dvynės, tik aš aukštesnė.
- Na, pasitaisiau biškį. Žinai sėdimas darbas…
- Kiek????- nekantrauju lyg vaikas per Kalėdas.
- O tu kiek?
- Aš… šešiasdešimt…( pauzė) du…
Pagalvoju apie tai, kad mano svoris proporcingas motinos amžiui ir jeigu toliau taip bus, situacija tik blogės ir aš kasmet vis tvirtėsiu ir tvirtėsiu.
- O aš šešiasdešimt… ( irgi pauzė, po to krenkštelėjimas) si..
- Kiek???? Ką ten sukosėjai? Pakartok, paskutinio žodžio neišgirdau!
- Trys… sakau.
Viskas aišku, ne trys, o kokie šeši. O gal net septyni? Arba gal tas ‘’si” reiškė ”devynsi”? Štai kaip gyvenime yra, jeigu ieškai paguodos dėl svorio, skambink ne močiutei, o draugėms. Ilgai nelaukdamos puolam aptarinėti efektyviausių dietų ir pažadam susigriebti.
Tik spėju sriūbtelėti savo turbo šokolado, skambina Ramunė.
- O, Ramune, sveika. Žinok, kaip tau gerai, tu kūda.
- Kas? Aš kūda? Čia mano tik kojos plonos, o tu pilvo nematei.
Kas čia dabar per dovana? Negi, pasak lietuvių, kaimyno stogas dega? Maloniai susijaudinu:
- Pilvo, kokio pilvo? Tu niekada nerodei!
-Nerodžiau, nes mes retai susitinkam.
-Ir gerai, kad nesusitinkam, Ramune. Negaliu žiūrėti į tavo liesas kojas. Todėl dažnai susitinku su Ingrida. Ji normalesnė. Tvirtesnė…

…………………………………

Taip ir laviruoju jau kuris laikas tarp tokių ir labai panašių pokalbių, kurie baigiasi žodžiais ”reikės susigriebti”, ”mesiu valgyti duoną”, ”grietinė, majonezas - nuodas”, ”cukrus - baltoji mirtis”. Bet esu savotiškai atsipūtus, nes vieną kozirį turiu - tai ledinio vandens dieta. Žodžiu taip, kiekvieną kartą prieš valgį reikia išgerti ledinio vandens stiklinę. Aš pati prisimetu ledo gabaliukų tiek, kad jie net nebetirpsta. Organizmas visą tą ledą turi susišildyti iki kūno temperatūros. O tam reikia eikvoti kalorijas, kurių bandau atsikratyti. Ar tokia dieta veikia? Dar ir kaip!  O kas svarbiausia, galit visiškai nieko neatsisakyti.

Na gal ir ne visai taip. Tiesiog beveik kas dieną su šunimis einu į laukus ;)
Išeinu užvakar su Taiga, susitinkam baisią bobą. Taiga pradėjo loti. Boba nužvelgė Taigą ir sako:
- Tai kiek vilkšuniui laiko?
- Pusė metų, - sakau.
- Kokia mažytė…
Išverčiau akis, nes nei mažytė nei ką. Nespėjau bobai liepti susirinkti savo terbų ir eiti erzinti va tos moterėlės su ožkom, kai ji ėmė girtis:
- Ir mes turim vilkšunį. Jam irgi pusė metų. Tai jis du kart didesnis. Ir TOKS stambus. Jo motina princesė.
Prasideda, Melagienė numeris du. Jau įsivaizduoju kas čia per žmogaus tipas - visada turi būti jo viršus. Sakau:
- Na mažytė ar ne mažytė, bet kai atidarau duris į terasą tai išmuštruota taip, kad kojos per slenkstį nekelia.
- Cha. Tai mūsų vilkšunis pats duris į terasą atsidaro…Nu toks protingas ir stambus.
Taigi, melams nebus galo. Taip ir įsivaizduoju, kaip vilkšunis plastikinių terasos durų rankeną, kuri vis tik pasiduoda gana sunkiai, lenkia dviem letenom… Ot boba, sugadino nuotaiką. Mosteliu ranka ( gaila, kad ne lazda) ir spaudžiu toliau su savo ”neišsivysčiusiu” šuneliu.
Susitinkam dvi rupūžes. Pasilabinam. Rupūžės šešiolika kartų malonesnės už tą bobą. Ir gražesnės. Pasakau joms porą komplimentų, dar pasakau , kad jos ypatingai stambios, nes ko gero jų mama pati rupūžių princesė. Nekreipdama dėmesio į mano kalbas viena rupūžė užsiropščia ant kitos ir ima cypti. Ką gi, netrukdysiu.
Taiga lekia kiek įkabindama per lauką - gaudo kamanę. Šaukiu ją, ausis pastačius atlekia atgal. Nesimaivo kai segu pavadėlį, nevaidina, kad negirdi. Garbės žodis - nuostabus šuo.
Perbrendam per upelį, išeinam į gatvę. Kai žiemą vedžiausi Bušą, tai maždaug šioj vietoj jau teko suktis atgal pasipusčius padus dėl toiterjero užpuolimo. Šį kart situacija kita. Plyšauja vilkšunis, o mano Taiga visa pasišiaušus puola. Jaučiu kaip akyse kaupiasi laimės rasa - štai čia tai fantastika. Šuo, kuris prieš nieką nedrebina kinkų, pats pačiausias. Iš kito kiemo išlekia storas dėdulė. Šypsosi. Pasisveikinam.
- Tai čia pas jus panelė?
- Taip, panelė.
- Kiek jai?
- Pusė metų.
-Gražuolė!!
Vos dėdulei į plikę nepabučiavau. Šis žmogelis gal apie sveiką mitybą ir negirdėjęs, bet šuns savininkui jausmų niekada nesutryps. Ne taip kaip apsimelavusi ragana.
- Pažiūrėkit ką aš čia turiu,- sušnabžda dėdulė. Rankos mostas į kiemą iškalbingas. Užmetu akį - voljere vilkšunis.
- Jeigu tik norėsite šuniukų kreipkitės, puikus patinas.
Atsidūstu. Pažįstu šį patiną. Praeitą kartą jis lodamas seilėmis aptaškė mano Bušą, kuris kaip tik šioje vietoje prisiplojo prie kelio ir vaizdavo jau mirusį.
Atsisveikinu su dėdule. Einame toliau. Patvoriu atskrieja juodas kudlius mišrūnas. Taiga apsiputodama jį aploja. Mano širdis iš laimės šokinėja - seniai neturėjau šuns, kuris būtų toks drąsus. Praeinam pro kamuolį mėtančius jaunuolius, pro užpakalį išvertusią moterį. Susitinkam blogai nusteikusį haskį, linksmą taksą, dar porą pasipiktinusių vilkšunių. O Taiga puola visus šunis, veržiasi aploti. Kailis pasišiaušęs, pavadėlis kaip styga. Po visų tų neįgalių, bailių ir kurčių šunų, tai tokia maloni atgaiva. Taip gera , kad nereikia penkias minutes įkalbinėti šuns pagaliau eiti, nes jis išsigando pudelio. Kaip nuostabu, kai nereikia šuns nešti, nes jam pavargo kojos. Kaip nuostabu, kad Taiga vaikštynes su šunimi vėl pavertė savaitgalio pramoga ir malonumu. Niekas nebesiraito iš juoko matydami kaip Bušo negaliu atplėšti nuo žemės. Nebežiūri išsižioję kai lakstau lyg pakvaišus gaudydama Pupą. Visi pagarbiai traukiasi iš kelio. Ir taip gera širdyje, taip gera, kad net vėl aprasojo akys ;)

Ponia Melagienė yra mano senelės gera draugė ir kaimynė. Turi du sūnus Smakrą ir Sprandelį.
Kalbant apie Smakrą, tai vien į jo rankas pažvelgus darosi silpna. Didelės, apžėlusiais krumpliais. Pasižiūri žmogus į rankas ir akis aukščiau jau pakelti bijai. Bet gi vardelį tokį ne veltui jam daviau, jeigu siaubingiausias dalykas būtų rankos, tai vaikiną būčiau Rankelėm pavadinus. Dabar gi visas jo cinkelis yra smakras. Didelis ir kvadratinis, kaip saldainių dėžutė, o per per patį smakro vidurį motulė gamta su beskausmiu kirviu atsakančiai vožtelėjo ir perskėlė į dvi dalis. Atrodo ne kaip, lyg kupranugario kanopa. Plius dar Šėtonas Smakrui padovanojo savo akutes. Su tokiu kraičiu nenuostabu jog vaikis pasirinko bandito profesiją. Prieš keletą metų Smakras griebė už pakarpos vieną akidraską kaimyną ir pakratė… Įsivaizduokite save kratantį distancinį pultelį. Taip ir su kaimynu viskas panašiai atrodė. Dar kiek ir kaimynui visą dvasią būtų iškratęs, gerai laiku mano močiutė sudraudė ” Nu nu nu , negalima Smakreli…”
Sprandelis visiška broliuko priešingybė. Lyg kelių savaičių paršelis - rožinis, keliais geltonais plaukais ant pakaušio ir riebiu sprandu. O rankos …Pamenat įžymiosios Džokondos rankas, tobulais darbų neregėjusiais pirštais? Tai štai, pas Sprandelį lygiai tokios pačios, gal net dar gražesnės. Sakot reikėjo šitą broliuką Rankelėm pavadinti? Vis tik ne, kai vaikino sprandas susiklosto gražiom , rožinėm lašinių rinkėm kitaip jo ir nepavadinsi.
Ponia Melgienė irgi išvaizdi. Iš orbitų išlėkę akys, riesta maža nosiukė primenanti mygtuką, prie pašaknų žili, o vėliau, po gero sprindžio, ryškiai juodi dažyti plaukai. Figūra labai primena šiaudų kūgį, kuriame, pasak legendos, prie Razlivo ežero vasarojo Leninas su savo draugu ;)
Štai tokia graži šeimynėlė. O dabar apie melagystes.
Melagienė močiutei suskėlė istoriją apie tai, jog jos Smakrelis gyvena suprantate Žvėryne, puikiam nuosavam milijonus kainuojančiam name, o prieš jo langus paties Lansbergio langai. Ir kai Smakras kavą gurkšnoja, tai su ponu Vytautu susimojuoti gali. Va taip  va.
Po kelių mėnesių į močiutės rankas pakliuvo tikrosios Smakro būsto nuotraukos - kažkas panašaus į šiluminę trasą, tik per vidurį kambario įremtas medinis baslys. Kai močiutė nustebus paklausė kas čia per baslys, jai buvo atsakyta, jog namas avarinės būklės ir kaimynai viršuje mėgsta patrepsėti. Melgienė pamiršo ką prieš tai buvo melavus ir palengva išplaukė teisybė - Smakras glaudžiasi byrančioj lūšnoj svieto pakraštyje, kuriame apie poną Lansbergį net girdėti nėra girdėję. Juk Žvėrynas gali reikšti bet ką, kad ir Šalčininkus.
Sprandelis savo įmitusia išvaizda ilgai džiugino kaimiečius, kol šie pastebėjo keistą dalyką - vaikio nepamatysi su mergina, tik su draugais… Įsitempė kaimas, ėmė Sprandą sekti atidžiau, imta klausinėtis, gal kas kada kokią merginą su juo yra matęs. Nieko paguodžiančio nesužinota. Jokių merginų. Nada. Tad kaimas ėmė konsultuotis vieni su kitais, ar normalu 26 metų vyrui merginos neturėti ir po paežeres susikibus už rankučių su vaikinu vaikštinėti. Viskas normalu, nes vaikis gėjus. Būtų sau Sprandelis kuo ramiausiai su draugais pakrantes mindęs, kol apie sūnelio sarmatą nesužinojo Melgienė. O tada žinot ką mama padarė? Privertė Sprandelį vesti. O tiksliau, suvaidino komediją, kad sūnus vedė. Porą mėnesių liežuviu malė apie artėjančias vestuves. Vestuves atšventė Kaune, labai siauram žmonių rate. Kai mano baba paprašė parodyti vestuvių nuotraukas, jai atsakė, kad fotografuota buvo …telefonu. Taip taip, vestuvės fotografuotos telefonu. Kaip atrodo jaunoji, gal jos nuotrauką Melagienė turinti? Pasirodo neturinti, nes marti labai baisi, jos dantys atsikišę, veidas kaip kumelės ir ji nemėgsta fotografuotis. Tai gal jaunoji kada atvažiuos į kaimą? Taip , atvažiuos, bet tik patamsy, nes labai varžosi savo išvaizdos. Taigi kaip ten su vestuvėm buvo, bala žino. Tik va povestuvinė kelionė įvyko. Ir į ją Sprandelis išvažiavo su …savo geriausiu draugu… Net nežinau kam Melagienė apkartino Sprandelio gyvenimą, juk kaimiečiams vienodai jo orientacija. Sužinojo ir pamiršo.
Taigi melai sruvo lyg kalnų upė.
Sprandelis gyvena pas uošvius nuostabaus grožio fazendoje. Melas. Po kelių savaičių Melagienė skundžiasi, kad Sprandelis nuomojasi bendrabutyje kambarėlį, kuriame Melagienei net pilvo nebuvo kur pasidėti.
Sprandelis dirba direktoriumi, oj oj kaip jis šauniai vadovauja! Melas. Tiesa tokia, kad tėvai kas mėnesį vos sukrapšto pinigėlių sumokėti už sūnelio nuomojamą bendrabučio kambarėlį.
Prieš Velykas iki močiutės ausų atskriejo dar viena graži istorija - Smakras išvyko į Ameriką. Bet per Velykas jis atskrido ridenti pas motulę margučių, o šit po švenčių, jis vėl išskrido atgal į Ameriką. Skraido kaip koks paukštis. Vėl gi melas.
Melagienei, jos sesuo padovanojo nuostabius, vos kartą užsidėtus Nijolės kailių salono kailinius - tiesiog sezono mados perlą, sudurstytą iš kiaunės, voverių ir laukinių lašišų kailių. Padovanojo tą gėrį vasarą, o štai šią žiemą kaimas išvydo paprastus ”karakulio” kailinius su …išplyšusia pažastim ir aplink sagas šviečiančia plika oda… Lapkėj bobos leipo juokais, nors kartą melas praskaidrino moterėlėms dieną.
Melagienė ėmė ir prisigyrė gydančiai gydytojai, jog jos sesuo turi fantastišką butą Šventojoj, stovintį ant jūros kranto. Pro neregėto platumo ir aukštumo langą gali matyti, kaip žuvėdros savo snapuose nešioja žmonių nesuvalgytus čeburekus. Vaikai beveik po langu stato smėlio pilis, kaimynystėje gyvena vien ponai. Butas įrengtas pagal aukščiausius standartus, indai, patalai viskas čiki piki, žodžiu tikras rojus. O žinote gydytoja, tai ne kaimas, ėmė ir patikėjo. Ir įsivaizduokit su šeima nuvažiavo į tą rojų žemėje. Grįžo jau kitą dieną persikreipus iš pykčio. Gydytoją pribloškė ne tiek skurdas ir baisus šiukšlynas bute, kiek melas. Taigi gydytoja vienintelė ėmė ir išdrožė visą tiesą melagei į akis. Konfliktas baigėsi tuo, kad Melagienė perėjo į kitą polikliniką.
Žodžiu Melagienei, pasak mano mamos, ”šriubai atsišriubavo”, tiesa jai lyg skylės, kurias lopo melo lopais. Lopai, lopai žmogus tas skyles, bet vis tik nieko doro. Žinoma kaimo gyvenimą tokia persona paįvairina, juk pakankamai smagu klausytis ekspromtu sukurptos istorijos apie nematytą neregėtą bandito karjerą arba Sprandelio nesamą žmoną - kumelę. Melagienės niekas nepertraukia ir netaiso, nebado pirštu į neteisybę. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas šiek tiek mėgsta pasakas. O ypač negirdėtas.

Panaršiau aš po kelis sveikinimų portalus ieškodama linksmų velykinių sveikinimų ir žiūrėkit ką radau :

Ateina juokdarys ir sako: aš kiaušinį paversiu margučiu.. jis kiaušinį ant galvos tik kažkas jam tuk tuk tuk, ir viščiukas ant galvos su Šv.Velykom!

Bėga mažas kškutis,
Krepšelyje margutis.
Atbėgo mergytė,
Raudonu paltuku
Ir sako: -Tū tū.

Atkeliavo du viščiukai,
Vienas su kiaušinėliu.
Ar tu šiandien išsiritęs?
Su Šv. Vėlykomis tave!

Sveikiname su Šv. Velykomis. Linkime kietų kiaušinių ir puikaus savaitgalio! (juokingas vėlykinis sveikinimas)

Tvarte žiurkės ruošia puotą, girtas zuikis graužia šluotą. Vištos laksto visos plikos, visiems gera, nes Vėlykos!!!

Velykų bobutė po miestą skrajoja
Ridena ji margučių šimtą,
Velykų rytas - už lango švinta!

. Alia liuje alia liuje,
Jau Velykos netoli.
Alia liuja alia liuje,
Susitikime visi.

. Margas margas margučiukas,
Drūtas mielas smailučiukas,
Pokšt per galvą per abu,
Barkšt į kaktą nėr lygių.
Su šv.Velykomis!

. Atėjo kiaušinis pas kita kiaušinį ir davė kiaušinis i galva kiaušiniui, bet šitas kiaušinis nebuvo kiaušinis ir davė kiaušinis atgal į kiaušinius.

…………………………………………

Kalbos, kaip matote, netaisiau… Vagile irgi nesijaučiu, nes portaluose tie patys sveikinimai dubliuojasi, todėl spėju, jog tai tapo folkloru. Jums nei vieno iš šių sveikinimų nedrįsčiau siųsti, nes čia kaip supratau, mažaraščiai durnavoja.

Su artėjančiom šv. Velykom jus sveikinu paprastai: šilumos ir meilės jūsų namams.

Yra trys labai svarbios taisyklės, kurios galioja tada, kai atrodai iš tiesų baisiai.
1. Kai atrodai baisiai, būk malonus ir tupėk namie.

2. Jeigu atrodai baisiai ir eini į žmones, tai patikėk, sutiksi žmogų, prieš kurį visada svajojai atrodyti pritrenkiančiai gerai.

3. Jeigu buvai toks durnas žmogeli, kad nepaisei pirmos ir antros taisyklės, tai gavai ko nusipelnęs. Taip tau ir reikia.

Kaip suprantat, aš nei pirmos, nei antros taisyklės nepaisiau…

Prasidėjo viskas nuo to, kad man ant lūpos pasisėjo šlykštus herpesas. Lūpa nuo to net užsirietė. Taigi sėdžiu sau namie, galva neplauta, lūpa apšašus, akys ir tos apsiblausę. Iš nevilties surijau pusę kilo torčiuko ir išsipūtė pilvas. Taigi sėdžiu sau tokia graži ir neimu į galvą, stebeilijuosi į knygą ir galvoju ką čia dar surijus. O tada lyg perkūnas iš giedro dangaus atsibeldžia iš antro aukšto vyras ir pareiškia, kad vis tik reikia nuvažiuoti į Kaziuko mugę. Aš apsiputojau:
- Tu ką, iš proto išsikraustei, ar matai kaip atrodau???? Šašas man ant nosies lipa, plaukai kaip virvės, pilvas kaip kibiras!!! Vakar reikėjo pasakyti, kad nori į mugę, būčiau bent jau psichologiškai nusiteikus. Mano atsakymas - NE!!!
- Bet tu atrodai tiesiog puikiai!!
Na, argi ne melagis? Nedrįstu net į laukus šunų išvesti, štai kaip puikiai aš atrodau. Bet vyras turi savybę įkalbėti, todėl maždaug po valandos nepertraukiamo zirzimo pasiduodu. O pabaigai žinot ką jam pasakiau?
- Pamatysi, kai taip siaubingai atrodau, susitiksim pažįstamų…
Argi aš ne šamanė? Nespėjau mugėje nei keturių žingsnių žengti, kai mano akys paniro į jūros mėlynumo akis. Robertas… Nušašęs patvorio šuo susitiko kilmingą dvaro šunį. Apgraužtas kaulas susitiko gardų, sultingą kumpį. Po perkūnėliais, iš nevilties vos nepasiverkiau. Šiaip gi atrodau visai neblogai, ir ta figūra pakenčiama. Na dabar lyg tyčia. Trūko iki galutinio pažeminimo, kad dar balandis galvą apšiktų arba kelnės ant grindinio nukristų. Plaukus šiaip ne taip supurškiau laku, išsivaksavau blakstienas, pilvą po plačiu megztiniu paslėpiau, užpakalį į aptemptus džinsus įspraudžiau. Gaila neradau čadros herpesui pridengti. Taip stoviu sau, žiopsau į Robertą, o parazitas šašas juokiasi iš manęs.
Kaip bebūtų keista pralemenau porą rišlių sakinių su humoristine užuomina. O Robertas, tas išdykėlis, paklausė su kuo aš čia atėjau. Prieš penkiolika metų mudu buvom susitikę gatvės vidury. Jis to paties paklausė. Šalia manęs tą kart rymojusi motulė spėjo sumurmėti ”Ji čia viena…” ir mikliai išgaravo. Šauni buvo tada diena. Iki paryčių prakalbėjom numylėtam bare.
Taigi su kuo aš čia šį kart atėjau?
Su savo šeima. Su vyru, kuris jau nežinia kiek metų užmiega delną uždėjęs man ant šlaunies. Su dukra, kuri mane džiugina kas dieną. Aš atsibeldžiau su brangiausiais man žmonėmis ir nei už ką nenorėčiau su jais net trumpam išsiskirti. Todėl tik paskutinį kartą panirau į jūros mėlynumo akis ir pasakiau:
- Lik sveikas…

………………………………………

Tai kas, kad po tokio susitikimo nebesidaužė mano širdis lyg sugautas paukštis ( bet čia gal dėl to, kad herpesas buvo tik per sprindį nuo smegenų, gal sakau šašas veikė slopinančiai), tačiau ateinančiai Kaziuko mugei turiu šiokių tokių planų. Visų pirma jau nuo Naujųjų metų laikysiuos griežčiausios dietos. Užsisakysiu kompleksą masažų, gražinančių procedūrų, prisiklijuosiu dirbtines blakstienas. Kramtysiu lūpas ne mažiau kaip du mėnesius, kad jos iki Kaziuko taptų lyg pačios Andželinos. Plaukus puoselėsiu tiek, kad jie atrodys lyg per pečius vilnijantis auksas. Imsiu kada ir paieškosiu savo numylėtuose Gariūnuose vardinių skudurų, ko nors iš kojų verčiančio. Tada dar įsigysiu dangaus žydrumo akių lęšius ir parodysiu tam Robertui. Parodysiu, kad jis man nei kiek nerūpi :))))

Įdomu ar buvo kada baisesni BLOG’as.lt laikai? Nuo ryto iki pat vakaro, kažkoks beprotis kiaurai reklamuoja savo priblėsusį versliuką.  Naujas įrašas ilgai išsilaiko tik naktį, kuomet tas psichopatas, ar tai psichopatė, miega. Vos tik jis ar ji praplešia  traiškanotas akis, tuoj ima siausti po naujausius įrašus. Įrašai prasilaiko keletą minučių. Išskyrus laiką, kuomet prietranka eina paėsti ar į tualetą. Aš matau kiek daug blogerių paliko šią dykvietę. Aš matau, kaip daug kam jau nebekyla rankos ką nors rašyti. Subyrėjo tokia šauni bendruomenė. Visa tai aš matau…
O ar mato žmogus, kuriam ir priklauso ši svetainė?

Seniai labai seniai, tik ką sugriuvus tarybinei santvarkai, vienas žymus Lietuvos dainininkas su savo muzikantais išvažiavo į Angliją koncertuoti. Koncertas pavyko, susirinko daug žmonių ir atlikėjai gavo 200 svarų honoraro. Nebuvo tai kažin kokie pinigai, aparatūros, rūbų ir suvenyrų visi jau turėjo, todėl po neilgų diskusijų buvo nuspręsta praleisti pinigus restorane. Labai geram restorane.
Atrado tinkamą restoraną, menėje gavo staliuką, padavėjas padavė meniu. O meniu toks keistas, visur auksinėm raidėm išrašinėtas ir be kainų. Žmonės ilgai nesuko galvos, nes pagalvojo jog paprasčiausia būtų išsirinkti kepsnį ir dainininkas pasakė :
- Po Karališką kepsnį visiems!!!!
Iki šiol padavėjas buvęs tik eilinis pasipūtęs dėdė sulinko per juosmenį vos ne iki grindų. Atatupsatas , žemai lankstydamasis nuėjo vykdyti užsakymo. Kaip burtų lazdele mostelėjus atskubėjo vynų ekspertas somelje, atlėkė restorano vadybininkas ir štai tokiam šurmulyje vyrai rinkosi vynus, lepinosi giliais nusilenkimais ir tūpčiojimais. Slinko laikas… Praėjo valanda, kita… Jau ne kartą muzikantai buvo pagalvoję, kad juos tiesiog pamiršo, bet gi ne. Padavėjas beveik nesitraukė nuo jų staliuko, pylė tai vandenį, tai vyną, maloniai šypsojosi ir visu elgesiu rodė, kad karališkas kepsnys ruošiamas. Vyrai nekantravo , klausinėjo ar jau greit bus, mėgavosi vynu. Po kelių valandų staiga salėje užgęso šviesa. Atsidarė menės gale esančios dvivėrės durys, įžengė pažai su ugnies fakelais. Už jų trimitininkai sutūtavo trimitais. Už trimitininkų pasirodė keturi vyrai ant iešmų nešini  keptu veršiu. Iš paskos ėjo restorano šefas. Salėje žmonės atsistojo, atsistojo ir lietuviai. Nugriaudėjo plojimai. Ir visa svita patraukė prie lietuvių staliuko…
Muzikantai paragavo po mažutėlį kąsnelį karališko kepsnio, nors tiesą pasakius kažkodėl visiems dingo apetitas. Kai vienas drąsuolis pagaliau drebančiu balsu paklausė kiek kainuoja karališkas kepsnys, jam buvo atsakyta, kad 2000 svarų. Pasirodo tuomet, kai meniu nenurodytos kainos restoranas yra žvėriškai brangus. Tik nedaugeliui įkandamas. Sakyčiau vyrams labai pasisekė, kad veršį atnešė tik vieną. Juk jeigu neklystu, dainininkas užsakė po karališką kepsnį visiems ;)

…………………………………………….

Kaip suprantate po tokio pompastiško patiekalo pristatymo buvo labai nemalonu prisipažinti, kad viso labo reikėjo užsisakyti tik vieną jaučio kanopą visiems. Ir užgerti vandeniu, o ne brangiais vynais. Muzikantus išgelbėjo Lietuvos ambasada, turėjusi įsikišti ir paskolinti pinigų.
Šią istoriją išgirdau labai smagioje muzikantų kompanijoje. Dainininkas, kuriam nutiko minėta istorija gyvas ir sveikas, jį dažnai rodo televizija. Ir kai tik jį pamatau, visuomet pagalvoju tik apie vieną - fakelus, trimitus ir karališką kepsnį.

Buvo laikai kai skirdavau kur yra porno, o kur erotika. Dabar man viskas tarsi susiliejo į vieną, nes nuogo moters kūno per daug. Naudodamiesi nuvalkiotu stereotipu, kad moteris yra gražioji suprantate lytis, ją kaip prekę išstato parodose, plakatuose, reklamose, žurnaluose ir t.t. Nežinau kaip jums, bet man yra bjauru atvertus moterišką žurnalą pamatyti papus ar atkištą užpakalį, ypač po tokiu straipsniu ”Kaip geriau prižiūrėti odą”. ”Rasa” irgi nuliūdino pareklamavus savo kosmetikos liniją gulinčia nuoga moterimi. Niekada ”Rasos” kremų nepirksiu, visų pirma dėl to, kad spekuliuoja nuogu kūnu, visų antra, nuo vieno kremo mane siaubingai išbėrė. Internetiniai žurnalai žviegte žviegia papų nuotraukomis. Gerai, suprantu, kad gal ir reikia turėti ”karštą” skyrelį, bet ar sąžininga tai įmesti į titulinį puslapį. Ar ne keista šalia politinių naujienų išvysti gražiausios nuogalės rinkimus? Tas nuogalių bumas man labai atsibodo, nuvalkiotas be galo ir labai užjaučiu tas merginas ir moteris, kurios norom nenorom lygina save su buduarų mėsa. Grožio standartas pagal mane prasideda nuo smegenų, o ne nuo užpakalio žandų. Erotikos, kaip sakiau, jau nebe suprantu.  Jeigu boba guli nuoga išsivertus ir nudelbus kukliai akis, tai dar brangieji ne erotika. Kelionės, kaip taisyklė, parduodamos nuotraukose pademonstravus moterį su maudymosi kostiumėliu. O kodėl nenufotografavus vokiečių turisto, kuris stovi įsmeigęs akis į žemėlapį ir dėvi nublukusius šortus. Mane tai papirktų, štai kas yra kelionė. Šalies turizmo tikrovė, o ne įdegusi gražuolė ant gulto.
Reklama pilna nuogo kūno mane nervina, ko gero nervina ir daugybę moterų. Juk kodėl heteroseksuali moteris turėtų džiūgauti pamačius nuogą bobą? Įmeskite nuogo vyro nuotrauką, bus sąžininga. Įsivaizduokite tokio pobūdžio lygias galimybes reklamoje - jeigu įdėjai nuogos moters nuotrauką, šalia būk mielas įtalpink nuogo vyro nuotrauką. Ir jokių ”bet”… Prie politinių naujienų, šalia nuogalės rinkimų tegul būna ir nuogaliaus rinkimai. Plakatuose irgi nešykštėkit nuogo vyriško kūno, ir beje, tegul jie visi būna raumeningi ir gražūs. Ne pilvoti ir ne džiūsnos, ne praplikę ir taisyklingų veido bruožų.  O mes, brangiosios, aptarinėsime genitalijas. Juk būtų teisinga. Vyrai irgi taip elgiasi, todėl neturėtų piktintis.

Vienoje Vilniaus įstaigoje vyrai savo darbo kabinetuose iškabino nuogų moterų plakatus. Šiaip, džiaugsmui. Tada viena šauni mergina savo kabinete iškabino nuogų vyrų plakatus. Kad jūs žinotumėt koks šurmulys kilo! Vyrai kaip maži berniukai ėjo skųstis dėl nepagarbaus elgesio, dėl viešo pažeminimo, vyriško orumo ir garbės. Nesvarbu, kad visuose kabinetuose žeminama kiekviena įėjusi moteris. Tai nesvarbu, tai smulkmena. Juk moteris gražioji lytis, ji tik sekso žaisliukas. Dailutė tuščiagalvė.

……………………………………………

Parašysiu truputį ne į temą.
Kai teko įdėti skelbimą dėl darbo gavau neįtikėtinai daug intymių pasiūlymų. Čia vien dėl to, kad nuotraukoje atrodžiau visai neblogai ( tą nuotrauką panaudojau savo naujajame avatare, taigi boba už delno esu aš). Nuotraukoje buvo tik mano veidas ( figūra darbdaviui turėtų mažiausiai rūpėti). Skelbime nurodžiau išsilavinimą, specialybę, darbovietes ir pridūriau, kad intymiais pasiūlymais nesidomiu. Ar galvojat tai nors kiek padėjo? Atvirkščiai. Kiekvieną penktadienio vakarą gaudavau mažiausiai du tris pasiūlymus smagiai praleisti laiką už pinigus. Darbo dienomis gaudavau bent po vieną. Logika paprasta, jeigu esi simpatiška, tai būtinai būsi kekšiškos prigimties. O jeigu esi gražuolė, tai tave matyt guldėsi visi kas tik norėjo. Kodėl? Todėl kad gražuolės nebesibrangina ir džiaugiasi žeminančiomis fotosesijomis. Visiškai nuogos jos keliauja nuo puslapio į puslapį, nuo portalo į portalą, nuo plakato į plakatą.

……………………………………………

Esu nepataisoma optimistė. Kada nors tikiu, žmonija persisotins nuogo kūno kultu. Susitelks į svarbesnius dalykus. Gal būt išnyks anoreksikės, nebesivaržys storuliukės, laisviau jausis senutės. Ir toje epochoje vyrams bus solidi pagarba. Jų talentams, pasiekimams, požiūriui ir netgi plikei ar netobulam kūnui.

Atvažiavo į svečius vienas giminaitis ir pradėjo skųstis, jog užvalgė restorane jūros gėrybių, o va aštuonkojo kojytės gabalėlis su savo mažučiais čiuptuvėliais ėmė ir prilipo gale gerklės. Rijo giminaitis tą koją ir šiaip, ir taip, vargais negalais nustūmė su duona, bet čiuptuvėliai buvo sunkiai virškinami ir jis tom jūros bjaurybėm raugėjo dvi savaites!!! Aš žinoma esu iš tų personų, kurios savo istorijų skrynutėj turi visuomet baisesnę arba bent jau ne menkesnę istoriją, todėl paporinau apie savo tėtį. Jis suprantate į limonado butelį įsipylė benzino, o po poros savaičių ”aptikęs” benziną pagalvojo, jog tai nuo jo paslėptas limonadas ir užsivertęs nugurgė porą gurkšnių. Vėliau mes su mama prisispyrę klausinėjom ar nepajuto benzino kvapo, ar nesukėlė įtarimo skonis, o tata išsisukinėjo jog limonado butelis pavadinimu ”Diušės”, o benzino spalva sodriai geltona. Jis tokios šunybės net sapne nesapnavęs, o kas liečia skonį… Na juk dėl skonio nesiginčijama. Taigi mano tėvukas tikrai raugėjo dvi savaites benzinu. Dvi savaites namai smirdėjo garažu.
Močiutės kaime viena jos kaimynė Albina raudonais, kaip liepsna plaukais labai vargo su savo pijoku vyru Jonu. Grįžta būdavo prisisprogęs Jonas vidury nakties namo ir kad pradės versti šeimą iš lovos. Duok jam ką nors valgomo! Albina keliasi, barškina puodais, lenda į ”šėpą”, nors labiausiai jai norisi užvažiuoti Jonui keptuve į srėbtuvę. Negana to, kokį patiekalą bepatiektų trečią valandą nakties, jis Jonui vis negardus. Taigi kartą ėmė ir į bliūdą su lopeta įkabino kiaulių ėdalo - su lupenom ir atliekom šutintų bulvių- ir užpylė drungnu vandeniu. Tai buvo pirmas kartas Albinos gyvenime, kai Jonas viralą pagyrė. Per visą kaimą ji žvengdama ėjo ir gyrėsi kokį juoką iškrėtė savo besmegeniui. Tik viskas čia paprasta, kiaulei kiaulių ėdalas ir turi patikti, ar gi ne?
Močiutės kaime buvo ir dar viena pažiba. Valė. Jeigu pamatytumėt Valę, tai galvotumėt jog tai vyras. Vienas čigonas štai taip susilažino ir pralošė striukę. Galvojo, kad iš jo vyrai juokiasi vyrą boba vadindami. Taip ir pasakė, jeigu šis ponas įrodys, kad jis moteris, tai striukė nuo čigono kupros bus jos. Kaip sakoma viens, du ir striukė atiteko Valei. Bet Valė ypatinga buvo ne tik savo išvaizda, nesvarbu ką bylotų jos vardas, ji buvo didžiausia kaimo nevala ( net didesnė už mano draugę Zitą) ir turėjo be galo gražų moterišką trikampį ( o gal keturkampį), kurį kaimo vyrai meiliai vadino sabalu dėl jo nepaprasto juodumo ir blizgėjimo. Valės sabalas visiems buvo lengvai prieinamas ( tai įrodo septyni vaikai), nes ji be išvardintų gerųjų savybių dar ir mėgo išgerti. Štai vieną kartą mano senelė su seneliu susiruošė su reikalu pas Valę. Tas reikalas buvo suporuoti dvi kiaules ( tikras kiaules, o ne Joną). Valė kaip išmanydama kiaulėms poruotis padėjo, o kai viskas buvo baigta senelis iš užančio išsitraukė butelį, o močiutė pinigą ir buvo pakviesti į trobą. Nuo tada kai troba pasistatė nei karto gyvenime kuopta nebuvo. Kambario kampe iš šiaudų ir drapanų buvo susuktas migis, vidury kėpsojo stalas, o ant stalo gulėjo grandinė, seni skudurai, plaukuotos šukos, priskretę lėkštės, katės gimdymo nuovalos ( tikrai tikrai ant stalo driekėsi žarnigaliai) … Tačiau stalo centre puikavosi ką tik atidaryta silkių dėžė. Kiekvienas žmogus turi savo gardėsį. Mano senelis degtinę, na o močiutė silkę. Su silkės uodega ją galima į pasaulio kraštą nusivesti. Kad neįžeistų sąvartyno šeimininkės (kuri, be kita ko, po stropaus darbo su kuiliu net nenusiplovė rankų) buvo atkimštas butelis ir mano seneliai prisėdo ant dėžių. Senelis į save susivertė 50 gramų, Valė , toji šelmė pasikasė sabalą ir išgėrė  200 gramų, na o mano babytė logiškai išmąstė, kad silkės ką tik atidarytos, todėl gal būt jai nieko neatsitiks. Gal ir tikrai jai nieko nebūtų nutikę, jeigu silkę būtų laikiusi rankoje, o ne dėjusi ant lėkštės, kuri nebuvo plauta nuo keramikos atsiradimo laikų. Gal būt jai nieko nebūtų nutikę, jeigu ji pati būtų silkę paėmusi, o ne leidusi Valei išžvejoti iš dėžės pačią riebiausią. Nepaisydama senelio spyrio jai į koją, mano senelė silkę suvalgė ir šios vaišės ją paveikė lyg litras ricinos aliejaus. Jau po dešimties minučių močiutė išpuolė iš trobos ir nėrė į krūmus, net nesivargino ieškoti tualeto. Ir krūmuose pratupėjo ilgai, tikrai ilgai. Močiutės organizmas nuo vaišių valėsi dvi dienas, o gal ir ilgiau. Kai močiutė perbalus ir nusilpus nuo viduriavimo pagaliau pasirodė fermoje, Valė išrėžė pamokslą, jog nereikia namuose valgyti sugedusių produktų idant neapsitriestum svečiuose. Tai esą labai nemandagu ir meta šešėlį šeimininkei.