linoretos

Tiksliau su ledžiu, nes lady Bunny yra visai nieko sau vyriokas pamėgęs dažytis ir rengtis suknutėm. Bet kodėl būtent su juo/ja? O gi todėl brolyčiai ir sesytės, kad jis/ji moka lietuviškai. Kalba su akcentu, bet koks skirtumas. Taigi lekiu į vieną Vilniaus viešbutį ( tai griežta paslaptis, negaliu įvardinti) ir vos nenubildėjusi laiptais vargais negalais pakliūnu pas ponią Bunny ( jis/ji lankosi labai slaptai). Žinoma atvykau kiek per anksti, tai teko pamatyti štai tokį vaizdelį

Aš:
- Ojoj… Gal sutrukdžiau?
Ledi:
- Nou nou, vyskas liapai gerei. Fucking pliaukas netota ramypės.
Aš:
- Nuostabu, tiesiog nuostabu, puikiai kalbat lietuviškai. Net mano kaimynė Paša pragyvenusi Lietuvoje 50 metų nei keturių žodžių lietuviškai nesurezga. Va mano dukrą vadina žinot kaip? Austeljelėlė.
Ledi:
- O nou nou, aš kalpėti liapai gerai, nes mano močiutis būti Lietuva. Gyventi Lietuva, pabėgti Amerikas, pagimdyti mano papa ir tada born aš…
Aš:
- Fantastika, mums didelis garbė. Tai yra didelė garbė. Bet sakykit, kaip jūsų likimas susiklostė, esat įžymybė. Mačiau filmavotės su Kere Bredšo.
Ledi:
- Ou, Bredšo liapai kūdas. Jei dauk valgyti dešra raikia. Liapai raukšlėtas iš arti Bredšo, keip mumija.
Aš:
- O ir Britnę mačiau vedėt į sceną. Kaip Britnė?
Ledi :
- Britnei liapai pasileidęs, liapai baisu dirbti. Aš esu moteris, o ji galvoti aš vyras. Aš bėgimas, ji gaudymas. Mano vos pabėgti. Liapai aistringas singer…
Aš:
- Pamela Anderson?
Ledi:
- Teip, Pamela liapai gražus, bet liapai kvailas. Galvoti, kat krošis tei du dideli arpūzai.
Aš:
- Pink?
Ledi:
- Kas pink?
Aš:
-Sakau, kaip Pink?
Ledi:
- A, aš neliapai suprasti. Pink reiškia spalvą, rošinis.
Aš:
- Turiu galvoje… Nu nesvarbu… Kaip jūsų meilės reikalai? Ar turit draugą?
Ledi:
- Nia, joks traugas neturėti, nes aš ne piaprastas dool. Norėti pūti mylimas.
Aš:
- Žinot , man labai labai gražios jūsų kojos. Visai ne vyriškos apžėlę blauzdos, o tokios aptakios, lygios.
Ledi:
- Niu paik, nepūk keip Britnei. Nenoriū bėgimas, nenoriu, kad tu gaudymas.
Aš:
- Atsiprašau…nieko net negalvojau…
Ledi:
-Nou nou, tik neraikia mialas. Tū tik paklausti ar turėti traugas, o tada pulti komplimetas apie kojas. Matau kaip tū mania nurenginėti akiais. Aš bijoti. Sylpnas moterys prieš toks moterys keip tu. Išeiti… Greičiau išeiti iš mano apartment!…

………………………………………….

Tai patys matot, jau net vyriškų kojų pagirti nebegali be baimės. Gerai, kad dar nieko neleptelėjau apie krūtinę. Ko gero būčiau skridus per balkoną. Iš liapai liapai aukstai…

Buvo toks serialas ir vadinosi graudžiai taip, ”Be namų negerai”. Australijos pasididžiavimas ir nacionalinė vertybė. Pagrindinė veikėja Pipa, moteriškė metuose, turėjusi auksinę širdį ir priglausdavusi visokius problematiškus vaikus. Tarkim vaikas praleidžia pamokas, įvėlė diktante kelias klaidas, jo tėvai vaiko beregint atsisako, o geroji Pipa priima po savo stogu. Arba pabėgo vaikas iš namų, nes jo tėvas susikeikė, garantuoju visi keliai tą nelaimingą vaiką atves pas Pipą. Tai suprantat, filmas apie šventąją. Tačiau čia tik įvadas, iš tikrųjų norėjau parašyti kai ką, ką jau esu rašiusi komentaruose, šiek tiek apie perdėtą jautrumą. Tai štai, Pipa lopė skylę, nuslydo jai ranka ir adata negailestingai bakstelėjo tiesiai į pirštą. Na žinot, kiekvienam skylių rūbuose turinčiam žmogui kažkas panašaus yra nutikę. Bet kaip ten Pipa? Kadangi serialo šviesulys buvo apsuptas dėkingos šeimos, visi puolė prie jos lyg akis išdegę. Ir… Nepatikėsit… Paėmę Pipą už parankių (tikrai tikrai taip rodė) išvežė į ligoninę. Taip ir įsivaizduoju mūsuose, tave už parankių atveda į ”Greitosios pagalbos” priimamąjį. Eilėje laukia žmonės su lūžiais, sumušimais… Kai registratūroje paklausia, o kas jums nutiko, puolate aiškinti, kad nutiko baisus dalykas, siuvimo adatos dūris į pirštą. Aiškinate, kad bijote kraujo užkrėtimo, pasiutligės ir rodote savo popą.
Nuolanki jūsų tarnaitė mena štai tokį įvykį. Skaldžiau malkas. Ir prilaikant malką nespėjau patraukti piršto, kuris nevykėlis, pakliuvo tiesiai po kirviu. Laimė smūgis buvo nelabai stirprus, pirštas nenulėkė ant sniego, bet vis tiek stipriai įkirto ir viskas akimirksniu pasruvo krauju. Šoko ištikta palikdama kruviną šliūžę einu namo ir tapduryje sutinku savo vyrą. Lyg ir akivaizdu viskas, bet sakau :
- Klausyk, kirviu pirštą įsikirtau… Net nežinau kas per situacija… Gal reikės važiuoti siūti…
Vyras, kadaise man pažadėjęs visas žvaigždes nuo dangaus skliauto nuskinti, nusižiovauja:
- Vargšė mano katytė… Klausyk, einu aš į antrą aukštą pamiegosiu, nu šakės kaip miego noriu…
Ir nuėjo pamiegoti.
Kas buvo pirštui? Visa laimė nuo begalinio popstymo išdulkėjo šokas ir griebiau purškalą su antibiotikais, kuris akimirksniu sustabdė kraujavimą. Pasirodo nukentėjo tik minkštieji audiniai. Ir žinoma kraują varinėjantis aparatas vadinamas širdimi. Juk įsitikinau kokia aš vyrui svarbi ir kaip karštai jis mane myli.
Kartais stebiuosi kaip kultūringai, mandagiai vyrai elgėsi su moterimis anksčiau. Kaip rodo per ”Puaro”. Tarkim klausia detektyvas moters:
- Gerbiamoji misisi Bleik, ar jūs pžįstama su velioniu misteriu Smitu?
- Kaip jūs drįstate , detektyve varginti mano žmoną? Ar jūs nematote kokia ji pavargus? Kokias čia prakeiktas užuominas laidote??? A???
Misis Bleik davėsi su velioniu misteriu Smitu kaip kiškiai, buvo susikrovus mantą ir šeimos sidabrą į lagaminą ir ruošėsi pabėgti. Tačiau misteris Bleikas net ir tokią akimirką lojalus savo žmonai ir ją suprantate tausoja ir saugo.
Kai stenėjau gimdydama dukrą gydytoja pasakojo apie vieną politiko sūnelį, kuris atvežė savo žmoną į gimdymo namus. Vaikinas per sąrėmius uoliai patarinėjo savo žmonelei klausyti gydytojų, neinkšti ir kvėpuoti, po velnių. Pats kai tik nekomanduodavo sklaidė laikraštį. Gydytojų ir seselių pasipiktinimui nebuvo ribų! Kai jaunąją šeimyną išrašė iš ligoninės mamytė rankose nešėsi mažylį, ant peties jai kabėjo kelioninis krepšys. Tėvelis tuo tarpu savo rankų nešuliais nevargino, nešėsi tik į pažastį sugrūstą laikraštį. Tebūnie tai bus bjauru ką pasakysiu,  bet… Po gimdymo prasideda ”kaip iš krano dienos” . Ir nors jus išleidžia po savaitės, Nemuno dienos baigėsi, perėjo į Vilnelės dienas, tačiau patikėkit siūtoms mamtytėms net ir be nešulių sunku žingsnį žengti. O kur jau ten temptis vaiką ir pundus. Politiko sūnelis pasielgė kaip statistinis čigonas. Ne kartą pačiai teko matyti čigonių laimę: moteris eina devintą mėnesį nėščia, abiejose rankose pilnos tašės, o prieš ją kaip vieversys straksi pasišvilpaudamas čigonas, snukis jo laimingas, rankos kišenėse. Rankos jo privalo ilsėtis idant namuose galėtų tvatinti savo žmonikę ir įrodinėti jog ją be galo myli. Juk žinote posakį ”čigoniška meilė”, tai jis niekuo nesusijęs su laužais ar gyvenimu dengtame vežime. Jis reiškia meilę su smurtu.
Grįžkim prie Pipos. Per tą atmintiną seriją ji neišsivadavo iš žemiškų vargų ir padarius dvidešimt tyrimėlių, tame tarpe proktologinį, buvo grąžinta namo.
Gyvenime esu sutikusi keletą pipų. Vieną kartą su tokia pipa ir jos vaikinu įklimpome su automobiliu sniege. Kol aš išsijuosus stūmiau mašiną, manoji pipa stovėjo ir grožėjosi gamta, pareiškusi, kad ji man nepadės. Kodėl? Todėl. Iš tikrųjų, mašinos ji nei nagu nebakstelėjo stengdamasi padėti. Ką gi, nieko tokio, išstūmiau ir be jos pagalbos. Tada atrodė jog tai beveik smulkmena, eilinis susireikšminimas. Tačiau vėliau pamačiau jog toks žmogus temoka galvoti vien apie save ir profesionaliai išnaudoja kitus. Ir kaip taisyklė gerai jaučiasi tik būdamas visuotinio dėmesio centre. Vargas jums jeigu esate suriestas skausmų ir graudžiai vaitojate. Nedrįskite! Juk pipa nusilaužė nagą!!!!!!!

Turiu vienus labai mėgstamus saldainius ”Sprintas”. Perku juos ”Norfoje”. Paprastai griebiu tik vieną milžinišką saują. Grįžtu namo, iškratau iš maišelio saldainius ir galvoju ”Tai imsiu ir paragausiu vieną…”. Tai kas, kad šituos saldainius esu ragavus jau ne vieną šimtą kartų, bet ką gi, malonu apgauti save. Paragauju…
Atsipeikėju iš nepaaiškinamo smegenų sąstingio labai nustebus, nes stalas nuklotas saldainių popieriukais, kuriuos aš kaip paskutinė kiaulė surijau visus. Nei vieno nepalikau… Dvidešimt keturi saldainių popieriukai!Tai kam reikėjo man čia vaidinti jog kratau saldainius į vazelę? Galėjau suryti juos prie kasų vos tik nusipirkus.
Kita bėda yra ”Snickers” šokoladukai. Juos myliu nuo tada kai tik pasirodė. Po tarybinių ”Flamingų” ar  ”Saldžios plytelės” tai buvo gurmaniškiausias tvarinys pasaulyje. Bėda ta, kad ”Snickersų” negaliu valgyti namie, nes mane terorizuoja Pupa. Šuo, kuris pasiklysta per dvidešimt žingsnių nuo namų, nes yra apkurtęs senas kelmas, vos tik išgirdęs ”Snickers” popierėlio krebždesį atbėga tekinas. Matyt tik vaidina kurčią, nes negirdi draudimų ir komandų, visa kita girdi puikiai. Atsisėda prieš mane atmetus į šalį kojas ( tokią šuns sėdėseną mano tėvas vadindavo ”kaip boba”), suskliaudžia ausis, nustato badaujančio Afrikos negriuko akis ir pradeda cypti.
Ilgesingai žiūriu į langą, atseit ir aš kurčia,  o mano burnoje lėtai tirpsta šokoladas, karamelė ir riešutai.
- Cyyy….
Kaip uodas, tik daug garsiau. Susiraukiu, pažiūriu į Pupą, nusisuku ir sakau labai protingus dalykus:
- Baik man, šunims saldainių negalima, dar ką prisigalvosi. Labai nesveika, žinok, ryti šunims šokoladus. Dantų ėduonis, viršsvoris. Rimtai sakau. Tu mėsaėdė ir taškas. Jeigu gamta būtų norėjus, kad lapotum šokoladus, tai ”Snickersai” po pievas lakstytų keturiomis kojytėmis.
Pupa galvoja. Beje, ji tikrai turi bėdų su svoriu, o po kaklu susimetęs labai juokingas gurklys, kaip pas pelikaną. Pamačius kaip aš akių neatplešiu nuo lango, ji pereina man prieš akis.
- Cyyy…cyyyy….
- Pupa, nenervuok!!!! Į vietą!
Su dresūra pas mus itin griežti reikalai, todėl šuo net nekrusteli.
- Cyyyyy………….cyyyyy………..cyyyyyyyyyyyyyy….
Na viskas , daugiau nebegaliu! Negi šokoladą turėsiu valgyti garaže, po perkūnais! Galvoju, padarysiu tokią grėsmingą išraišką, kad Pupai blusos apmirs.
Visų pirma suraukiu kaktą, ji dabar atrodo kaip traktorium pervažiuota. Plius dar pūpso raudonas spuogas. Labai gerai! Kakta suteikia vėtyto ir mėtyto žmogaus įspūdį.
Tada antakius sumetu į vieną liniją ir perlaužiu. Gražu žiūrėti - vienas didelis perlūžęs antakis! Jeigu akys yra sielos langai, tai antakiai sielos palangė. O palangė kaip matot sulaužyta.
Dabar veido centras - fokusas su nosim. Dėl to, kad aš vėl ryju mėsą, mano nosies, o ir beje viso veido poros išsiplėtė. Oda tapo kiek grubesnė, labai tinkama kelti grėsmei. Tuomet, kiek sveikatos turiu išpučiu šnerves. Jos dabar lyg du puodukai. Gaila nemoku lapsėti ausimis, nors ko gero tiek daug užduočių smegenys neapdorotų.
Rankos. Geriausia yra griebtis erelio taktikos. Išskečiu nagus lyg norėdama Pupą griebti.
Net pati pašiurpau. O Pupai vienodai. Bet ji niekada nebuvo protingas šuo. Juolab, kad aš dar nebaigiau.
Pabaigai burnos efektai. Atvėpinu apatinę lūpą, prašiepiu viršutinę. Atsiveria šokoladuoti dantys, iš burnos padvelkia riešutais ir karamele.
Savo nedažytom kiaulės akutėm, o tai tikrai ne silpnų nervų žiūrovams, piktai žvelgiu į Pupą.
Tiksliau tiranozauras žiūri į Pupą.
O Pupa įsivaizduokit, tokia maloni, vizgina uodegą. Šuo kiek įmanydamas rodo, kad man su veidu ir su rankom viskas tvarkoje. Jai nei motais, kad man gal būt reikės kaktos įtvaro, kad antakis perlūžo negrįžtamai, kad šnervės nebebus kaip buvę ir kabos subliuškę lyg du grindų skudurai. Jai nesvarbu, kad nuo įtampos į pirštus įsimetė mėšlungis ir aš ko gero visą likusį gyvenimą atrodysiu lyg medžiojantis vanagas. Kaip su tokiu mandagiu šunimi galiu nepasidalinti šokoladu? Todėl jau trylika metų dalinuosi.

………………………………..

O dabar, kai kas ne visai į tą temą, bet bent jau apie mano polinkį į saldumynus. Neseniai dukra sako:
- Mama, bet kokia tu stipri.
Tai buvo taip netikėta, kad aš net sumirksėjau tankiau, o gerklėj pajaučiau lyg į ritinėlį susuktą kojinę. Juk netampau treniruoklio trosų, nekilnoju girnapusių, tokie žodžiai gali reikšti tik vieną - vidinę stiprybę. Galvojau, štai tikroji laimė. Kai vaikas pastebi mamos nuopelnus, jos didelius ir mažus darbus, jos tylų buvimą šalia. Sudrėkusiom akim klausiu:
- Kodėl taip manai, brangioji?
- Tu taip greitai ir lengvai atgnybi ”Napoleono” tortą!
Man net šaukštelis iškrito iš rankų….

Jeigu mergina mėgsta kosmetiką, tai ji stengsis kuo arčiau jos būti. O jeigu mergina pakankamai kvaila, tai įsidarbins kosmetikos pardavėja. Pigios kosmetikos pardavėja…
Taigi mudvi su Džiuga įsidarbinom vienoje žymioje kosmetikos parduotuvėje tam, kad dirbtume, bet iš tikrųjų tai beveik nedirbom. Ištisai žvengėm. Ir vis per mane, nes Džiuga visai rimta mergina, tai aš ją išvedžiau iš kelio. Po to išvedžiau iš kelio ir jaunesnius nei dvidešimt du metai apsauginius, jie nebegalėdavo ramiai praeiti pro šalį neapipletkavoję sezono keistuolių ar neišklausę linksmiausių mano anekdotų. Taigi tinginystė per mūsų pamainą virte virė, bet už tad namo grįždavom gerai pailsėję ir linksmi.
Kartą man berymant prie kasos aparato ir bežvengiant iš apsauginių, kurie vaidina, kad su kirviu kapoja vitrinos stiklą, pro duris įvirsta verkianti tetulė. Mano juokus kaip ranka nuėmė, tik pabaigai suvaidinau, kad kviečiu apsauginiams policiją ir nudūmiau paskui ašarotą ponią. Ponia susirietus, galva paslėpta languotam šalike, kyšo tik nosis. Tetulės pečiai dreba, krūpčioja ir prieš savo valią ėmiau galvoti kokios nelaimės šią moterį galėjo užgriūti. Pažiūriu į Džiugą, kuri nuo viso šito ašaroto reikalo pasislėpus už prekystalio ir pamanykit sau, valo lentynas! Tiksliau vaidina , kad valo lentynas, nes kremo buteliukus tik pakilnoja, pamojuoja skudurėliu ir vėl atgal padeda.
Matydama, kad iš Džiugos pagalbos nesulauksiu, savo delną nuleidžiu tetulei ant peties:
- Ponia, kas nutiko, gal galiu padėti? Gal vandens atnešti ar norite prisėsti?
Tetulė atgręžia į mane ašarotą veidą ir matau, kad tai ne ką už mane vyresnė mergina. Tik šalikas ir paltas mane suklaidino:
- Taip taip, galit padėt! Gelbėkit! Man reikia gydytojai padovanoti kvepalus, o aš čia neišsirinksiu. Turiu 19 litų.
Aš šiek tiek apstulbau, ko gi čia ašaroti dėl tokio nieko, juolab kam gydytojai pigūs tualetiniai vandenys, gal ką kitą padovanoti. Tai ir varau:
- O nebijot su kvapu prašauti pro šalį? Gal vis tik skoningą saldainių dėžutę įteiktumėt?
Pasirodo, ne ne, jokių ten saldainių ar kavų mergina nepirks, dovana turinti būti stilinga ir pakankamai brangi. Iš pradžių pagalvojau, kad mergina šmaikštauja, jau žiojausi šieptis, nes bendraminčių užtinku visur : viena štai lentynoms su skuduru mojuoja, kiti kareivišku žingsniu marširuoja anapus vitrinų ir oriai atiduoda man pagarbą. Bet išsišiepti iki galo nespėjau, nes į mane įsikirto merginos ranka :
- Ar padėsit??????
Matau vargšiukė nejuokauja. Neriu stačia galva į pigių kvapų pasaulį. Ore jau nebėra kuo kvėpuoti, nes purškiu lapelius ir kaišioju merginai po nosim. Kai jau net Džiuga ima kosėti, mergina užkriokia:
- Šitie!!!!!!! Šituos greičiau! Ar brangūs? Turiu tik 19 litų…
O aš turiu teisę į didelę personalo nuolaidą, todėl pinigėlių užtenka. Kol manipuliuoju klavišais, popieriaus ritinėliais ir litais mergina mane gręžia dėkingomis akimis:
-AČIŪ!!!!!!!! Jūs tokia gera! Šventoji!
Kukliai nuleidžiu galvą. Kaip gera sulaukti tokių komplimentų, ypač kai esi pirmoji priežastis kodėl aplink tave visi nedirba, o tik maivosi ir žvengia.
Ir štai tada nuaidėjo antrasis ”bum”:
- Aš esu Marytė. O kuo jūs vardu?
Tiesą sakant viso personalo vardai kabo mums ant krūtinių išspausdinti pačiu didžiausiu šriftu ir atrodo štai taip - LINA. Tik aklas nepastebėtų. Arba nemokantis skaityti. Mekenu netvirtai:
- Aš …e… Lina….
- Kaip gerai! Lina ir Marytė!
Nuaidi trečias ”bum”:
- Tai draugausim!!!!!
Marytė griebia dėžutę ir išnyksta iš parduotuvės. Akimirkai susimąstau, ką reiškė tas ”draugausim”. Susimąstau taip, kad net nepastebiu, kaip du kuoktelėję apsauginiai prispaudę nosis prie stiklo vaidina mano susimąstymą.

……………………………………………

Kitą dieną dirbu drauge su kita darbuotoja, klizmų klizma Edita. Tikra olialia pupytė . Ten kur pas žmones smegenų dešros, pas ją aidi tušti koridoriai. Edita įbėga visa uždusus ir šaukia man:
- Mano nagai!!!!
Aš užmetu akį į jos nagus jau tikėdamasi pamatyti ten kruvinas mėsas, bet nagai kaip nagai. Viskas savo vietoje, ant vienos rankos nagai penki, ant kitos penki. Sakau, tai kad viskas gerai. Pasirodo ne, negerai, nes nagai ėmė lūžinėti. Kol Edita rūpinasi savo brangiais įskilusiais nagais į parduotuvę atbilda kita staigmena - Marytė…
- Labas, Lina, va galvojau, bėgu pro šalį, užbėgsiu… Padėkosiu. Kad tu žinotum kaip mano gydytojai kvepalai patiko! O ji žinok rimta psichiatrė, jai taip paprastai neįtiksi…
Ar kažkas pasakė psichiatrė?
- Ir žinai, Lina, galvoju, aš pati tave apdovanosiu. Sakau tau, apdovanosiu! Todėl nupirkau tušą!!!!!!!
Kažkaip visai nevalingai atsigręžiu į Editos pusę, už jos pupytiškos nugaros rikiuojasi populiariausių firmų tušai. Eilių eilės… Atsisuku atgal į Marytę ruošdamasi pasakyti ”…baikit, ačiū, nereikia. Pas mane pačią tušų nors tvenkinį tvenk!”, kai man prieš nosį išdygsta jos ranka su ryškiai mėlynu tušu. Tokio mėlynumo, kad net akis suskausta. Bet man ne tušas galvoj, drebinu kinkas dėl Marytės. Vizitai pas psichiatrę daug ką paaiškina. Ir kad mano vardo nesuskaitė, ir tai, kad verkė dėl niekų, ir draugystė nei iš šio nei iš to…
Kol aš audžiu mintį po minties tikrovėn grąžina balsas :
- Žinai, Lina, duok man savo telefoną. Paskambinsiu prie progos.
Taip taip, negerai! Jeigu duosiu telefoną, tai visai bus blogai, juk ir į darbą atsibeldė nekviesta jau kitą dieną. Bet yra vilčių, kad patikės mano melais:
- Tai, kad Maryte, neturiu telefono.
Taigi, susikalbu su draugais užkūrus dūmų laužą, kas reiškia :” Esu namie, atvarykit.” Galvojau Marytė patikės, juk vardo neperskaitė, bet ji susikaupė ir galvoja. Akutės šmižinėja nuo kremo iki manęs, o tada sako:
- Gaila.
Tik atsikvepiu lengviau ji tėškia:
- Tada darbo duok!
Jeigu jau meluoti tai meluoti iki galo:
- Nėra darbe telefono.
- O kas ten, ar ne telefonas?
Pasirodo gal Marytei kelių varžtų ir trūksta, bet rega puiki. Nebežinau nei ką sakyt. Gal, kad ji neveikia? Gal, kad netikras?
- Maryte, aš numerio nežinau, neseniai dirbu…
Kad melas būtų įtikinamesnis skaisčiai paraudonuoju, nes ta gyvatė Edita, sugniaužusi savo leisgyviais nagais laką su kalciu spokso net prasižiojus. Galvoju, tuoj ims ir pasakys numerį. Kol mintimis badau paveikti Editą taip ir toliau tylėti, Marytė kuri iš tikro pasirodo pakankamai protinga, kai jai to reikia, sužvejoja iš šiukšlių dėžės čekį ir vedžiodama pirštu po rekvizitus murma:
- Taigi va, pavadinimas, adresas ir telefono numeris nurodytas.
Pasirodo skaityti puikiausiai moka ir skaičius pažįsta. Ne ką protingesnė už Marytę Edita papučia lūputes:
- Nu tai taip.
Marytė paskubom grūda į kišenę čekį, palieka man mėlynąjį tušą ir lekia pro duris pažadėjusi paskambinti. Edita klausiamai spokso pamiršusi nagus. O vienas apsauginis, kitoje vitrinos pusėje vaidina pakaruoklį. Labai gražu. Jeigu toks rytas, tai ko tikėtis iš vakaro?

……………………………………………

Kitą rytą dirbu vėl su Džiuga. Aš žvygaudama pasakoju, kaip Edita sunkiai susivokia skaičiuose ir apie jos nagų nelaimes. Taip pat iškilmingai pranešu, kad Edita iš karto nustatė, jog pasikeitė jos kavos skonis. Čia jau Džiuga kalta, iš bado išsriaubė Editos brangią kavą, o vietoje jos nupirko pigios kavos ir sumaišė. Vos tik iš juoko pradedu lankstytis atsidaro durys ir įeina, spėkit kas? Taip, įeina Marytė…
- Lina atnešu tau dovaną, noriu parodyti kokia tu man svarbi…
Jau žiojuosi prieštarauti, kad gana tų dovanų, kai matau Marytė iš rankinuko išsitraukia sudaužytą stiklinę. Stiklinė yra suskilusi į dvi dalis. Didesnę skeveldrą ji paduoda man, mažesnę Džiugai:
- Noriu, kad ir tu nesijaustum nuskriausta negavus dovanos. Imk imk…
Iš šalies pažiūrėjus viskas atrodė gana juokinga, tik aš kažkodėl vos sulaikiau ašaras. Nesitikėjau, kad Marytei taip blogai, tikrai nesitikėjau.

……………………………………………….

Viskas baigėsi paprastai. Marytę paguldė į psichiatrinę ligoninę. Man paskambino į darbą sanitarė ir pareiškė, jog aš, kaip geriausia Marytės draugė privalau ja pasirūpinti. Jeigu ne, tai tegul viskas kris ant mano sąžinės. Aš niekuo nepasirūpinau, nes nei vienos akimirkos nesijaučiau esanti draugė žmogui, kurio visai nepažįstu. Kitas dalykas, labai rimtai jos pabūgau.

Nuo to karto esu labai labai atsargi su svetimais žmonėmis. Ir jums tą patį rekomenduoju.

Jau kitą savaitę ir mane, ir Džiugą išmetė iš darbo. Edita pasirūpino ne tik savo apšerpetojusiais nagais, bet ir mudviejų atleidimu. Tikriausiai supavyduliavo begalinio apsauginių dėmesio.

Apsaugininkai išdavikai persimetė pas naujas pardavėjas, bet jų laukė didis nusivylimas. Nei pakaruoklio pokštai, nei ”Žvaigždžių karų” kovos merginų neveikė.

Editą Džiuga buvo sutikusi neformalioj aplinkoj. Tuščiais Editos galvos koridoriais blaškėsi mintys apie garbanas, nagus ir keisto skonio kavą…

Atsakinėjau vienam komentatoriui apie jauną gėjų Eriką ir pagalvojau, kad gėjų tema man dar neišsemta. Vis gi rašiau tada apie gėjų miestietį, kuris yra truputėlį kitoks negu kaimo gėjus. Jeigu norite man prieštarauti, esą tai netiesa ir gal kaime apskritai gėjų nėra, tuomet labai atsakingai pareiškiu - mano močiutės kaime jų net du. Vienas iš jų, šešiasdešimtmetis ir turiu garbės jį vadinti penktos eilės dėde Čarapu. Kitas - dvidešimt penkių metų močiutės kaimynas.
Kadangi močiutės kaimynas yra labai užsislapstęs, tai apie jį papasakosiu kitą kartą. Geriau pakalbėkim apie mano tariamą dėdę. Jo orientacija visam kaimui ir visam valsčiui seniai žinoma, niekas pirštais jo nebado, nes kaime žmonės kartais yra daug tolerantiškesni negu miesto pletkininkės. Tačiau šis ponas vos nenuplėšė mano seneliui garbės, o kadangi mano senelio senelis buvo stambus ūkininkas ( beveik bajoras ;))), mazgelyje po pagalve laikęs aukso, tai pabandysiu visą tą nemalonų įvykį atvaizduoti kaip galima aristokratiškiau.

Grafas Čarapas ( šiaip jau bedarbis veltėdis) ant eiklaus ristūno ( tiksliau sakant pėsčias) atjojo į mano senelių dvarą ( trobą ) spausdamas keturiasdešimt metų išlaikyto prancūziško konjako ( rašalo ”Upelis” ar tai ”Giesmelė”). Žemai nusilenkęs ( kriuktelėjęs ”ė”) mano senelei, taipogi grafienei ( iš tikrųjų tai melžėjai), buvo iškilmingai ( kur gi ne) palydėtas į žaliąją menę ( virtuvę). Žaliojoje menėje ilsėjosi mano grafas senelis ( kolūkio brigadininkas), kuris be galo nudžiugo išvydęs svetį su tokiu nešuliu ( senelis visada mėgo pagerti). Žemai vienas kitam nusilenkę ( mostelėję ranka) jie taip į vienas kitą prabilo:
- O grafe Čarapai, kokie vėjai jūsų kilnybę į mūsų rūmus atpūtė ( šiaip jau buvo pasakyta ‘’seniai matytas”).
- Mielas giminaiti, nusprendžiau aplankyti jo kilnybę ir atvežiau iš už jūrų marių ( tiksliau iš lapkės) jums gardaus konjako.
Ponai grafai dar kartelį vienas kitam nusilenkę susėdo ant minkštasuolių  ( taburečių) ir mano senelė jiems paserviravo stalą puikiausiais kumpiais ( lašiniais) ir gastronominiais gardėsiais ( duona). Į krištolines taures ( storo stiklo stiklines) buvo supiltas gomurį kutenantis ( rūgštus kaip actas) dievų ( valkatų ir ubagų) gėrimas. Mano garbioji senelė nuėjo į baltąją menę ( į kitą kambarį) ir atsisėdusi ant karaliaus Liudviko laikų kušetės ( išduobtos tarybinės sofos) siuvinėjo batisto nosinaitę ( perrinkinėjo svogūnus).
Grafai maloniai šnekučiuodamiesi ( blevyzgodami) įpusėjo vaišes, kai mano seneliui tiesiant ranką į taurelę, ant jo delno nusileido grafo Čarapo ranka. Mano senelis klausiamai pažvelgė į poną grafą nesuprasdamas ( galvojo , kad eilę gerti pametė), o ponas Čarapas kitą delną kaip galėdamas švelniau uždėjo ant senelio sultingos šlaunies. Mano senelis pakildamas ( sėdėjo kaip sėdėjęs) tarė:
- Milorde ( šikniau tu!), jūsų dviprasmiškas elgesys jums garbės nedaro ( ko čia grabiniejiesi?????)…
Tada iš baltosios menės atbėgo ( tiesiog žengė žingsnį ir atsidūrė virtuvėj) mano senelė metusi batisto nosinaitę ( išbarsčiusi po grindis svogūnus) ir taip kreipėsi į grafą Čarapą :
- Mielas grafe ( utėle!), malonėkite ( von iš čia) palikti šiuos svetingus namus neužtraukdamas jiems negarbės (sarmatą darai!!!).
Milordas paraudęs iš gėdos ( niūrus kaip debesis) apsisuko ant kulno ir pasišalino. Mano garbusis senelis sunkiai dūsaudamas pakėlė prie lūpų taurę ir maloniai akimis paglostė butelį, kadangi jame dar buvo dievų gėrimo. Tada nusišluostęs burną drobine servėtėle ( į rankovę) tarė močiutei:
- O miledi ( bobut), dėkoju, kad buvote su manimi šią išbandymų valandą, nes jeigu ne jūs, tai dar nežinia kuo ši kova būtų pasibaigusi ir nežinia kas būtų nutikę mano apatinei kūno daliai…

Neverkšlensiu jums koks sudirbtas buvo mano Naujųjų Metų sutikimas, nėra prasmės. Paporinsiu tik kelis epizodus su Naujaku beveik nesusijusius.
Pamenat praeitų metų mūsų Naujamečio fejerverkus? Pamenat paklojom už tuos fejerverkus dvidešimt litų? Tai šiems metams pagerbti iš šeimos biudžeto buvo išžvejoti net keturiasdešimt litų ir nupirkti trys fejerverkai. Du įstatomi į butelį, kaip raketos, o vienas kaip konservų dėžutė, iššaunantis į dangų net šešis saliutus. Neminėsiu, kad raketų padegamieji knatai buvo mirkyti vandenyje ir užsidegė labai jau nenoriai. Viena raketa galima sakyti išskrido vyrui tiesiai iš rankų ir visa tai atrodė gana efektingai. Bet rašau šį įrašą tik dėl savo vilkšunio Bušo elgesio. Tiesą sakant po Taigos įsigijimo Bušas pasikeitė : uoliai saugo teritoriją, loja ant kačių ir žvirblių, aplojo net bobutę, kuri ėjo pasiremdama lazda. Jeigu per praeitų metų saliutą jis vos su palange ir su langu neįšoko į svetainę iš visą kūną kratančios baimės, tai šiais metais ( tiesiog neįtikėtinas dalykas!!!!) puolė sproginėjančius fejerverkus lyg niekur nieko ( beveik kaip mano velionis bokseris!) . Aš tiesiog apstulbau. Apstulbau taip, kad net nebemačiau fejerverkų grožio ir vaivorykštės spalvų! Jeigu atvirai, tai man buvo pati nuostabiausia dovana - Bušo drąsa ir bebaimiškumas.
Kitą dieną aš nutariau tokį įvykį atšvęsti ir nusivedžiau Bušą pasivaikščioti į laukus, tik dviese. Paklampojom po snieguotas žoles, pasidžiaugėm šuns radiniu - parudavusiais kiaulės dantimis su puse žandikaulio, pasigrožėjau savo šunimi sniego fone - juk jis nerealiai gražus, ilgo plauko, švarutėlis, kaip iš parodos! Ir tada man kilo mintis su šituo grožiu ne po laukus bastytis, o prasieiti per gatves. Užnėriau jam chromuotą pavadėlį ir pasukom į artimiausią gatvelę.
Taigi vadinasi einam apžiūrinėdami namus ir tada nei iš šio nei iš to prie pat ausies išgirdau lojant. Lojimas garsus, visai čia pat , tik va bėda šuns nematyti. Sustojau ir dairausi, juk žinot, su amžiumi ir regėjimas nebe tas, galvoju, vis tik turi lojimas turėti savo šaltinį. Pasirodo galvota mano teisingai, nes šit visai prie kojų sujudėjo kurmiarausis. Tada tas grumstas mano didžiai nuostabai ėmė bėginėti ir palinkusi dar arčiau jau įžiūrėjau nago dydžio nasrelius pro kuriuos ir griaudėjo lojimas. Toiterjeras!!!!
Nenoriu nieko įžeisti, bet toiterjerus aš vadinu dobermano embrionais. Juk vienas prie vieno, tik toiterjeras tūkstantį kartų mažesnis. Šiaip šunų aš nebijau, bet toiterjerų saugausi. Juk šis už pirštinę ne ką didesnis padarėlis, jau vien klevo lapui nukritus ant galvos patiria sunkias smegenų traumas. Jeigu užsimiršęs jam ant nugarytės uždėsi delną visu svoriu, be jokių abejonių stuburėlis trakštelės lyg žolės stiebelis. Net neįsivaizduoju kaip toiterjerą galėtum bausti, juk be ašarų į jį nepažvelgsi. Mano klasiokas Edvardas turėjo toiterjerą, vargeli, tas šuniukas bijojo net savo maisto bliūdelio. Gavęs košės gal penkiolika minučių sėlindavo prie bliūduko virpėdamas silpnom kojytėm. Štai kas man yra toiterjeras, tai lyg žiurkėnas ant pavadėlio.
Nieko nelaukus, žiūrėdama, kad mažulis nepasipintų man tarp kojų, timpteliu pavadėlį ketindama su savo vilkšuniu, rajono puošmena eiti toliau. Pavadėlis nei iš vietos. Nelabai suprantu ką tai reiškia ir atsisuku į Bušą. O Bušas pasirodo patyręs baimės priepuolį visai nevaldo kojų - guli tokia poza kaip įsitaiso prie židinio : priekinės letenos prie snukučio, visu kūnu prisispaudęs prie žemės ir kraipo plytų spalvos akis. Išsigando, suprantate, toiterjero!..
Nevarginsiu jūsų pasakodama kaip mudu keistai atrodėm, aš įsirėžus tempiau pavadėlį, o Bušas net nekrustelėjo. Atrodėm lyg boba su neklaužada ožiu. Pasitampius taip keletą minutėlių, kuomet mano skruostai pražydo raudonom gėdos rožėm, minties prasieiti pro gatves atsisakiau. Grįžom į laukus, kur mums ir vieta…
Dabar rašau šiuos žodžius įsitaisius gana jaukiai: esu įsisupus į lamos kailio imitaciją, židinyje plaikstosi liepsnos, ant stalo garuoja kava. Man po kojomis snaudžia Bušas. Tebūnie net sprindžio dydžio toiterjeras už mūsų Bušą penkiasdešimt kartų agresyvesnis ir drąsesnis, tačiau teisybės dėlei pasakysiu, kaip kilimėlis Bušas tiesiog fantastiškas!

…………………………………………………..

Nepykit, kad jūsų įrašų beveik neskaitau, nekomentuoju. Tiesiog neturiu laiko. Vos sukrapštau laiko brūkštelėti porą žodžių į blogą. Bet tai pasikeis, pažadu!

Matyt pagalvosit kad aš kokia narcizė, vienintelė visame plačiame pasaulyje sugebanti gražiai sirgti. Bet sergu aš tikrai gražiai.
Mano letenoje šūsnis vienkartinių servėtėlių snargliams nusibraukti, nes čiaudulys ateina taip grakščiai ir netikėtai, kad net nustembu. Visų pirma išradingiausiai čiaudėju tada, kai abi rankos užimtos, pavyzdžiui skutu bulves. Kai pajuntu jog šnervėje tarsi įstrigo žąsies plunksna, metu bulves ir griebiu nosinaites. Nusičiaudėju taip, kad net grindys sudreba ir prasideda ta pati dainelė kaip po kiekvieno čiaudulio. Einu į vonią, plaunu snapą, plaunu su muilu rankas, išmetu panaudotas nosines ir griebiu naujas. Tada tokia švari vėl imuosi bulvikių, kol nosyje vėl pajuntu malonų kutenimą. Na ir vėl viskas iš pradžių. Nosinaitės, vanduo, muilas, snapas, rankos ir t.t. Tik be jokios abejonės net paisant higienos taisyklių sergam visi.
Taigi aprašiau čiaudulį, dabar aprašysiu kosulį. Kosulys ateina taipogi netikėtai. Kosteliu kartelį, taip moteriškai. Kitas kartelis jau ryškesnis. Trečias kartas primena žmogaus be plaučių kosulį, o ketvirtas jau kaip žemės drebėjimas. Priedo iš akių pasipila ašaros, o kadangi nuo kosėjimo aš susirietus, tai ašaros lyg pupos byra ant grindų.  Jau kai atrodo iškosėsiu sielą, o ašaros veržiasi lyg kalnų upeliai, šnervėje pajuntu malonų plunksnos kutenimą…

……………………………………..

Rašau jums apsipylusi ašaromis, kosėju taip jog atrodo atėjo paskutinioji. Nemalonu žinoma skaityti apie tai kaip žmogus rašo pasidėjęs alkūnes ant nuosavų iškosėtų plaučių, bet noriu, kad žinotumėt : pasiriškite ant kaklo česnako skilteles, griebkite vitamino C ir nedrįskite sirgti prieš Naujuosius metus. Pasilinksminkite už mane, o aš už jus paverksiu ir pakosėsiu ;)

Šiaip jau žinot esu pakankamai užsiėmus Kalėdų rūpesčiais ir suku galvą su kokiu padažu patiekti karpį, bet vis tik nepatingėjau susiskambinti su gerbiamu dizaineriu Uozu Tatkevičium ir parengti jums reportažą, kaip turėtumet puoštis per šventes.

…………………………………………

Aš:
- Laba diena ponas Uozai. Ačiū, kad sutikote priimti ir pakonsultuoti, nes matau čia esat užsivertęs kvarbatkom ir žoržetais…
Uozas, stovintis nugara į mane:
- Jo jo, sėskis. Nežinau iš kokio tu žurnalo, bet apie aukštąją madą nieko nerauki, -atsisuka į mane ir nevalingai išsižioja,-Dieve, kas čia dabar?..
Aš:
- Tai jau telefonu sakiau, esu Linoreta iš BLOGAS’lt, noriu trumpo reporta…
Uozas suklykia:
- Nerūpi man tie tavo radija, Geras FM ar Blogas FM!!!!Aš tik klausiu kas čia per apsiskarmalavimas??????? Kas čia per įžeidinėjimai, iš Gariūnų tiesiai į mados Meką, į mano atelje. Stengiuosi kaip įmanydamas lietuviams sukurti Paryžiaus dvelksmą, o čia lyg kiaulėms perlus mėtyti, nieko nesupranta…
Aš pasimetus nužvelgiu geriausius savo parėdus. Uozukas teisus beveik 34% , bet bandau kaltę nuo savęs ir savo neapdairumo numesti ant kito dizainerio galvos:
- Oi, nepykit taip. Čia mane taip papuošė Antas Etruškevičius.
Uozas:
- Ką????????????????
Aš:
- Sakau, kad mane taip papuošė dizaineris…
Uozas:
- Girdžiu ką sakai, ne kurčias aš!!!!!! Liepta man to net vardo neminėti! Ir dar mat dizaineriu pavadinai. Tamsybe tu, ko gero kiekvieną turintį siuvimo mašiną dizaineriu vadini. Tai ar tu į šį interviu atėjai pasiruošus, a? Ar pasidomėjai bent ką aš mėgstu, ko nekenčiu. Ar tu bent nutuoki ką aš čia veikiu, a????
Aš:
- Na ko čia nenutuokti, matau gi, rūbus siuvate.
Uozas sužaibuoja akimis:
- Cha! Girdėjote visi? Rūbus čia siuvu!!! Dar pasakyk, kad švarkų alkūnes lopau!!!
Aš:
- Bet ten juk tikrai lyg ir lopas voliojasi…
Uozas:
- Koks dar lopas, tu beprote!!!!! Tai medžiagų pavyzdžiai. Iš paties Paryžiaus, iš Milano. Su tavim kalbėti, tai tas pats kas su kuprium fokstrotą šokti! Iš kokio sakai tu žurnalo? Gal ”Sodas ir daržas”? Labai panašu.
Aš:
- Na tiesą sakant jau kelis kartus prisistačiau. Aš esu Linoreta, turiu internetinį dienoraštį…
Uozas:
- Palauk palauk, nori pasakyti, kad turi kažkokią užrašų knygutę, į kurią aprašysi pokalbį su MANIM????? Manim, kuris vienintelis sugebėjo Lietuvoje aprengti elitą, sukurti Paryžiaus dvelksmą???? Ar tu bent nutuoki su kuo kalbiesi? Aš mados pionierius, stiliaus guru. Sulinkusias bobas paverčiu žvaigždėmis, valstiečius verčiu džentelmenais. Kuriu grožį visiems!
Aš pasimetus:
- Na nesinervinkit taip, kad jau atėjau pas jus į siuvyklą tai ko gero ką nors už kokius 300 litų galiu ir nupirkti.
Uozas dabar pats nustemba:
- Apie ką tu čia? Kokius 300 litų? Kokia dar siuvykla? Tu pas mane už tokią sumą net sagų nenusipirksi! Taigi mano medžiagos unikalios, rankom siuvinėti šilkai! Vien už pasižiūrėjimą į tokius šedevrus turėčiau paimti 300 litų!
Aš:
- Bet gi ką tik sakėt, kad kuriat grožį visiems.
Uozas pagaliau pirmą kartą per pokalbį nusišypso:
- Tai taip, gi niekam nedraudžiu mano menu grožėtis. Neapmokestinu papildomai žurnalų su mano aukštosios mados nuotraukomis. Nedraudžiu moterims svajoti apie mano kuriamas grožybes. Kad prisiliestų prie mano darbų net sukūriau dėžutes lietuviškam veido kremui. O tai juk ir yra tikras mano pasiaukojimas ir dovana Lietuvos žmonėms.
Aš išspaudžiu ašarą po šitų jo žodžių. Juk tikrai toks talentingas žmogus, genijus, nei kiek nesibrangindamas dovanoja mums visiems po mažą stebuklą. O mes jo net neįvertinam. Todėl pro ašarų maršką lemenu:
- Uozai, atleiskit man… Jūs - kuklus geradarys…

…………………………………………

Kaip matot ne ką sužinojau apie šventinių rūbų madas ir tendencijas. Bet pati kalta, nemoku elgtis su iškiliom asmenybėm. Čia jukne koks Laisvis Raižius.
O jums visiems linkiu per šventes pasipuošti gerumu. Tai nuostabiausias žmogaus rūbas ir šventinis akcentas. Puikių švenčių visiems!

Mano močiutė turėjo katiną. O gal verčiau sakyti, kad katinas turėjo mano močiutę? Tačiau apie viską iš pradžių.
Babytė labai šauni, bet fantazijos renkant vardus neturi visiškai. Turi tris vaikus ir jų vardai elementarūs -mano mama yra Ona, nes močiutė per tą gimdymą praleido šv. Onos atlaidus. Vidurinis sūnus Antanas, čia šv. Antano garbei, kuris globoja nusidėjėlius ir vagis ir kuriam yra nepaprastai skolinga mano močiutė, kadaise pavogusi iš fermos kelis maišus pašarų. Trečias , jauniausias sūnus - Romas. Tai jau galima sakyti, tarsi fantazijos viršūnė, nes Romas turėjo būti Petru arba Jonu, neįmantriau. Tačiau per laimingą atsitiktinumą kaimo paštininke paskyrė labai mielą moterėlę Romutę. Taip potencialus Jonas o gal Petras tapo Romuku :)
Kaip su žmonių vardais, taip ir su gyvūnų vardais, babytė per daug nesistengė, įžymųjį katiną ji pavadino Baltuku. Kol katinas buvo ne ką didesnis už tapkę vardas kačiukui visai tiko. Bet gi vėliau jis užaugo į baisiausią ir agresyviausią kaimo katiną. Vaikštinėdavo išdidžiai po laukus randuota ir šašuota balta galva, kūnas irgi buvo nuolatos sudraskytas. Tikras banditas, kaimo kačių ir šunų siaubas. Močiutės kiemo kaimynas, žmogus sudarytas tik iš kietų raumenų, net ir jis bijojo  Baltuko. Kartą kaimynas ėjo barškindamas kibirais prie šulinio, o jam priešais išdygo persikreipęs Baltukas. Ant Baltuko galvos šviežios kautynių žaizdos, jis visas piktas. Tad nenuostabu, jog kaimynas paleido iš rankų kibirus ir nubėgo namo ( nemeluoju!). Ši žinia greitai apskriejo kaimą, tačiau deja niekas nesijuokė, nes visi kas tik buvo matę katiną žinojo koks jis baisus ir kad laisvai gali užpulti kelyje pasitaikiusį žmogų. Niekas nenudobė Baltuko tik iš pagarbos mano močiutei, kuri beje glaudėsi savo pirkutėje, o katinas šeimininkavo kluone, svirne ir tvarte. Ką ten bekalbėti, jis karaliavo visame kaime.
Tiek apie katiną, kuris iki paskutinio atodūsio gąsdino viską kas gyva. Geriau pakalbėkim apie mūsų vilkšunį Bušą, kuris yra ypatingos rūšies lojantis katinas. Meilumo turi tiek kiek pakaktų mažiausiai trims tikroms katėms. Praeitą mėnesį priešais mūsų vartus čigonas susirinko visus nukritusius kaimynės obuolius. Praradimas menkas, nes obuoliai būtų atsidūrę komposto dėžėje. Tačiau linksmiausia, kad būtent prieš vartus tą kartą giliai miegojo Bušas. Jis miegojo taip kietai ir netrikdomai, kad jo nepažadino nei čigono kosulys, nei maišelio čežėjimas. Štai jeigu čigono kelyje būtų pasipainiojęs močiutės Baltukas, tai obuolių vagis spruktų palikęs maišelį. Nenustebčiau jeigu Baltukas būtų atvilkęs besispardantį čigoną dantyse… Bet ne visada Bušas miega, kartais būna tokių šventinių akimirkų kai jis tikrai bando ginti savo teritoriją. Antai neseniai spūdino pro šalį  vienas valkatėlė , o šuo ėmė loti. Lojo ir sulig kiekvienu amtelėjimu vis traukėsi atbulas. Dar kiek ir būtų užpakaliu į namo sieną atsitrenkęs. Gražu pažiūrėti į tokį sargavimą. Negaliu patikėti, kad vokiečių aviganiai petys petin ėjo išvien su kareiviais sproginėjant bomboms ir švilpiant kulkoms. Vyro bendradarbis praeitą savaitę buvo apvogtas, iš automobilio pavogta vertingų darbo įrankių, bei firmos kompiuteris. Žinot ką veikė prie radiatoriaus prikepęs vilkšunis, kol už dviejų žingsnių nuo jo darbavosi vagis? O gi per miegus kartelį kiauktelėjo. Ko gero sapnavo ėdesį.
Kaip sargauja taksė Pupa geriau net neužsiminsiu, nes tai irgi tik lojanti katė…
Todėl prieš savaitę nusipirkome dar vieną vilkšunį. Šį kart kalytę. Rinkomės paprastu būdu. Prieš susispietusius būdoje šuniukus numečiau ryšulį raktų. Tas kas pirmas nepaisant baimės eina triukšmo link, tas ir yra drąsiausias vados šuo. Prie raktų pirmoji per sekundę prisistatė mūsų kalytė. Koks žmogaus draugas ir gynėjas išaugs iš šito šuns dar nežinau. Iš to, kad būdama vos dviejų su puse mėnesių ji užpuolė mūsų trylikos metų vadeivą taksę Pupą, spėju jog vargo bus. Iš to, kad naujoji kalytė jau kitą dieną eidama per ledą įlūžo į tvenkinį, spėju jog nuotykių netruks. Matydama kaip mikliai pavagia iš Bušo kaulus spėju, jog drąsos jai atseikėta su kaupu.
Pradedu manyti jog pagaliau nusipirkome tikrą šunį. Tikrą sargą.
Pavadinom ją  Taiga.

Tai mano akis.

Štai kaip mano mažulė žvaigždutė dabar atrodo. Kaip didelė bulka, o per vidurį vartaliojasi rainelės ir vyzdys. Galit bandyti spėti kas mano akutei nutiko, bet ko gero neatspėsit. Variantai gali būti tokie:

a) vyrelis mane mokė nuolankumo…
b) vagis bandė išplėšti mano rankinę, o aš nepaleidau…
c) nubildėjau nuo laiptų…
d) verkiau dėl to, kad misteris Eval Iksas man daugiau nebeskambina tol kol akis sutino…

Taigi jeigu jūsų variantai buvo panašūs, sakiau neatspėjot, nes ant mano akies pačiu netinkamiausiu momentu išdygo miežis. Tik jau negalvokit , kad tai grūdinė kultūra linguojanti vėjyje. Ne ne, akies miežis bjaurus pūlingas spuogas per menką dienelę paverčiantis veidą Pikaso paveikslu. Absoliuti bruožų asimetrija. Pasakysiu tiesiai šviesiai, į mane dabar žiūrėti yra tiesiog kraupu. Kai netyčia užmetu žvilgsnį į veidrodį, tai taip ir norisi paklausti : ”Ei!!! Kas tu???? Ką veiki mano namuose??? Tuoj kviečiu policiją!!!! ”. Bet už vis kiečiausia yra tai, kad anaiptol nesislepiu namie, o einu į žmones. Įsivaizduojat? Varau į parduotuvę su sutinusia marmūze, tik va ”Martinio” pirkti nedrįstu. Nes tai būtų liaudžiai tarsi atsakymas kas nutiko mano akiai. Maždaug, a, jo , boba plempia per daug ”Martinio”, o vėliau akis pati trenkiasi į kumštį.
Bet linksmiausia stebėti aplinkinių reakciją. Jie tokie narsuoliai. Va, atėjo pas mūsų dukrą jos bendraamžis draugas. Aš atidariau duris. Vargšas vaikas norėjo klausti kur jo žaidimų draugė, bet taip ir pamiršo klausimą. Taigi stovim vienas prieš kitą, pyplys išsižiojęs žiūri kur dingo mano akis. Treniruoti atmintį būtina, todėl aš laukiu kada gi vaikas prisimins klausimą…
Vyras vaidina, kad man viskas gerai. Nors rytais mano akis tėra įsivaizduojamas reiškinys, toks kaip miražas. Mūsų rytas prasideda sėdint vienas prieš kitą su vandens puodeliais ir aptariant dienos eigą. Paprastai pokalbyje aktyviai dalyvauja abi akys, dabar deja tik viena. Kai aš paklausiu kaip atrodau, išgirstu vis tą patį saldų melą, esą akis atrodo visai neblogai, tikrai matosi sveiksta. Pirmą dieną taip žinot ėmiau ir patikėjau kaip mažvaikė. Nulėkiau prie veidrodžio… Tikiuosi suprantat ką veidrodžiui pasakiau? Iš pradžių ”Ei! Kas tu??? Tuoj kviečiu policiją!!!”, o tada negražų žodį…
Mama irgi meluoja susiriesdama, kad viskas atrodo visai neblogai. Įdomu jeigu akis kaip bandelė atrodo jai neblogai, tai kas gi atrodo nekaip? Gal kai ištaškyta pusė kiaušo?
Bet vieno dalyko aš tikrai labai bijau. O taip gali nutikti ir yra ne vienam milijonui žmonių panašiai nutikę. Būtent tada kai atrodai baisiausiai ir praeiviai krūpčioja pažvelgę į tave, tada susitinki kokį nors labai svarbų žmogų, prieš kurį svajoji visada atrodyti be galo gražiai. Pavyzdžiui savo pirmą meilę. Ir tada, kai būni toks apgailėtinas kaip niežų sugraužtas šuva, yra labai daug šansų, kad pirmoji meilė tau paplos per petį. Jis niekada nepamatys tavęs kai tu esi gražiausia moteris baliuje su vakarine suknele. Jis niekada nepamatys tavęs su konkursine šukuosena. Jis niekada nepamatys kai vyrai iš susižavėjimo švilpia ar pristabdo mašiną. Bet jeigu būsi pakankamai apskurusi ir dar sutinusia akim, jį būtinai susitiksi. Gal būt net atsitrenksi ir įkrisi jam į glėbį…
Kaip tyčia išsitraukiu dviejų dešimtmečių senumo nutampytą mylimiausią megztinį, bulka savo vietoje, griebiu piniginę ir einu į parduotuvę. Susitikimo laukiu nesulaukiu ;)

……………………………………

Retai užsuku į Blogas.lt  lankas. Bet kai užsuku lakstau kaip pasiutus nuo vieno blogerio prie kito. Senieji mano draugai, naujokai, nesvarbu. Vėl pasijaučiu žuvimi minčių vandenyse ir plaukiu su jumis drauge, plaukiu… Per meilę, liūdesį,ilgesį, depresiją, ”Humaną”, per atlaidus ir fotosesijas…