BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Karališkas užsakymas Anglijoje

2012-02-23

Seniai labai seniai, tik ką sugriuvus tarybinei santvarkai, vienas žymus Lietuvos dainininkas su savo muzikantais išvažiavo į Angliją koncertuoti. Koncertas pavyko, susirinko daug žmonių ir atlikėjai gavo 200 svarų honoraro. Nebuvo tai kažin kokie pinigai, aparatūros, rūbų ir suvenyrų visi jau turėjo, todėl po neilgų diskusijų buvo nuspręsta praleisti pinigus restorane. Labai geram restorane.
Atrado tinkamą restoraną, menėje gavo staliuką, padavėjas padavė meniu. O meniu toks keistas, visur auksinėm raidėm išrašinėtas ir be kainų. Žmonės ilgai nesuko galvos, nes pagalvojo jog paprasčiausia būtų išsirinkti kepsnį ir dainininkas pasakė :
- Po Karališką kepsnį visiems!!!!
Iki šiol padavėjas buvęs tik eilinis pasipūtęs dėdė sulinko per juosmenį vos ne iki grindų. Atatupsatas , žemai lankstydamasis nuėjo vykdyti užsakymo. Kaip burtų lazdele mostelėjus atskubėjo vynų ekspertas somelje, atlėkė restorano vadybininkas ir štai tokiam šurmulyje vyrai rinkosi vynus, lepinosi giliais nusilenkimais ir tūpčiojimais. Slinko laikas… Praėjo valanda, kita… Jau ne kartą muzikantai buvo pagalvoję, kad juos tiesiog pamiršo, bet gi ne. Padavėjas beveik nesitraukė nuo jų staliuko, pylė tai vandenį, tai vyną, maloniai šypsojosi ir visu elgesiu rodė, kad karališkas kepsnys ruošiamas. Vyrai nekantravo , klausinėjo ar jau greit bus, mėgavosi vynu. Po kelių valandų staiga salėje užgęso šviesa. Atsidarė menės gale esančios dvivėrės durys, įžengė pažai su ugnies fakelais. Už jų trimitininkai sutūtavo trimitais. Už trimitininkų pasirodė keturi vyrai ant iešmų nešini  keptu veršiu. Iš paskos ėjo restorano šefas. Salėje žmonės atsistojo, atsistojo ir lietuviai. Nugriaudėjo plojimai. Ir visa svita patraukė prie lietuvių staliuko…
Muzikantai paragavo po mažutėlį kąsnelį karališko kepsnio, nors tiesą pasakius kažkodėl visiems dingo apetitas. Kai vienas drąsuolis pagaliau drebančiu balsu paklausė kiek kainuoja karališkas kepsnys, jam buvo atsakyta, kad 2000 svarų. Pasirodo tuomet, kai meniu nenurodytos kainos restoranas yra žvėriškai brangus. Tik nedaugeliui įkandamas. Sakyčiau vyrams labai pasisekė, kad veršį atnešė tik vieną. Juk jeigu neklystu, dainininkas užsakė po karališką kepsnį visiems ;)

…………………………………………….

Kaip suprantate po tokio pompastiško patiekalo pristatymo buvo labai nemalonu prisipažinti, kad viso labo reikėjo užsisakyti tik vieną jaučio kanopą visiems. Ir užgerti vandeniu, o ne brangiais vynais. Muzikantus išgelbėjo Lietuvos ambasada, turėjusi įsikišti ir paskolinti pinigų.
Šią istoriją išgirdau labai smagioje muzikantų kompanijoje. Dainininkas, kuriam nutiko minėta istorija gyvas ir sveikas, jį dažnai rodo televizija. Ir kai tik jį pamatau, visuomet pagalvoju tik apie vieną - fakelus, trimitus ir karališką kepsnį.

Rodyk draugams

Manipuliacijos papais

2012-02-22

Buvo laikai kai skirdavau kur yra porno, o kur erotika. Dabar man viskas tarsi susiliejo į vieną, nes nuogo moters kūno per daug. Naudodamiesi nuvalkiotu stereotipu, kad moteris yra gražioji suprantate lytis, ją kaip prekę išstato parodose, plakatuose, reklamose, žurnaluose ir t.t. Nežinau kaip jums, bet man yra bjauru atvertus moterišką žurnalą pamatyti papus ar atkištą užpakalį, ypač po tokiu straipsniu ”Kaip geriau prižiūrėti odą”. ”Rasa” irgi nuliūdino pareklamavus savo kosmetikos liniją gulinčia nuoga moterimi. Niekada ”Rasos” kremų nepirksiu, visų pirma dėl to, kad spekuliuoja nuogu kūnu, visų antra, nuo vieno kremo mane siaubingai išbėrė. Internetiniai žurnalai žviegte žviegia papų nuotraukomis. Gerai, suprantu, kad gal ir reikia turėti ”karštą” skyrelį, bet ar sąžininga tai įmesti į titulinį puslapį. Ar ne keista šalia politinių naujienų išvysti gražiausios nuogalės rinkimus? Tas nuogalių bumas man labai atsibodo, nuvalkiotas be galo ir labai užjaučiu tas merginas ir moteris, kurios norom nenorom lygina save su buduarų mėsa. Grožio standartas pagal mane prasideda nuo smegenų, o ne nuo užpakalio žandų. Erotikos, kaip sakiau, jau nebe suprantu.  Jeigu boba guli nuoga išsivertus ir nudelbus kukliai akis, tai dar brangieji ne erotika. Kelionės, kaip taisyklė, parduodamos nuotraukose pademonstravus moterį su maudymosi kostiumėliu. O kodėl nenufotografavus vokiečių turisto, kuris stovi įsmeigęs akis į žemėlapį ir dėvi nublukusius šortus. Mane tai papirktų, štai kas yra kelionė. Šalies turizmo tikrovė, o ne įdegusi gražuolė ant gulto.
Reklama pilna nuogo kūno mane nervina, ko gero nervina ir daugybę moterų. Juk kodėl heteroseksuali moteris turėtų džiūgauti pamačius nuogą bobą? Įmeskite nuogo vyro nuotrauką, bus sąžininga. Įsivaizduokite tokio pobūdžio lygias galimybes reklamoje - jeigu įdėjai nuogos moters nuotrauką, šalia būk mielas įtalpink nuogo vyro nuotrauką. Ir jokių ”bet”… Prie politinių naujienų, šalia nuogalės rinkimų tegul būna ir nuogaliaus rinkimai. Plakatuose irgi nešykštėkit nuogo vyriško kūno, ir beje, tegul jie visi būna raumeningi ir gražūs. Ne pilvoti ir ne džiūsnos, ne praplikę ir taisyklingų veido bruožų.  O mes, brangiosios, aptarinėsime genitalijas. Juk būtų teisinga. Vyrai irgi taip elgiasi, todėl neturėtų piktintis.

Vienoje Vilniaus įstaigoje vyrai savo darbo kabinetuose iškabino nuogų moterų plakatus. Šiaip, džiaugsmui. Tada viena šauni mergina savo kabinete iškabino nuogų vyrų plakatus. Kad jūs žinotumėt koks šurmulys kilo! Vyrai kaip maži berniukai ėjo skųstis dėl nepagarbaus elgesio, dėl viešo pažeminimo, vyriško orumo ir garbės. Nesvarbu, kad visuose kabinetuose žeminama kiekviena įėjusi moteris. Tai nesvarbu, tai smulkmena. Juk moteris gražioji lytis, ji tik sekso žaisliukas. Dailutė tuščiagalvė.

……………………………………………

Parašysiu truputį ne į temą.
Kai teko įdėti skelbimą dėl darbo gavau neįtikėtinai daug intymių pasiūlymų. Čia vien dėl to, kad nuotraukoje atrodžiau visai neblogai ( tą nuotrauką panaudojau savo naujajame avatare, taigi boba už delno esu aš). Nuotraukoje buvo tik mano veidas ( figūra darbdaviui turėtų mažiausiai rūpėti). Skelbime nurodžiau išsilavinimą, specialybę, darbovietes ir pridūriau, kad intymiais pasiūlymais nesidomiu. Ar galvojat tai nors kiek padėjo? Atvirkščiai. Kiekvieną penktadienio vakarą gaudavau mažiausiai du tris pasiūlymus smagiai praleisti laiką už pinigus. Darbo dienomis gaudavau bent po vieną. Logika paprasta, jeigu esi simpatiška, tai būtinai būsi kekšiškos prigimties. O jeigu esi gražuolė, tai tave matyt guldėsi visi kas tik norėjo. Kodėl? Todėl kad gražuolės nebesibrangina ir džiaugiasi žeminančiomis fotosesijomis. Visiškai nuogos jos keliauja nuo puslapio į puslapį, nuo portalo į portalą, nuo plakato į plakatą.

……………………………………………

Esu nepataisoma optimistė. Kada nors tikiu, žmonija persisotins nuogo kūno kultu. Susitelks į svarbesnius dalykus. Gal būt išnyks anoreksikės, nebesivaržys storuliukės, laisviau jausis senutės. Ir toje epochoje vyrams bus solidi pagarba. Jų talentams, pasiekimams, požiūriui ir netgi plikei ar netobulam kūnui.

Rodyk draugams

Jūrų bjaurybės, kiaulių ėdalas ir silkės

2012-02-20

Atvažiavo į svečius vienas giminaitis ir pradėjo skųstis, jog užvalgė restorane jūros gėrybių, o va aštuonkojo kojytės gabalėlis su savo mažučiais čiuptuvėliais ėmė ir prilipo gale gerklės. Rijo giminaitis tą koją ir šiaip, ir taip, vargais negalais nustūmė su duona, bet čiuptuvėliai buvo sunkiai virškinami ir jis tom jūros bjaurybėm raugėjo dvi savaites!!! Aš žinoma esu iš tų personų, kurios savo istorijų skrynutėj turi visuomet baisesnę arba bent jau ne menkesnę istoriją, todėl paporinau apie savo tėtį. Jis suprantate į limonado butelį įsipylė benzino, o po poros savaičių ”aptikęs” benziną pagalvojo, jog tai nuo jo paslėptas limonadas ir užsivertęs nugurgė porą gurkšnių. Vėliau mes su mama prisispyrę klausinėjom ar nepajuto benzino kvapo, ar nesukėlė įtarimo skonis, o tata išsisukinėjo jog limonado butelis pavadinimu ”Diušės”, o benzino spalva sodriai geltona. Jis tokios šunybės net sapne nesapnavęs, o kas liečia skonį… Na juk dėl skonio nesiginčijama. Taigi mano tėvukas tikrai raugėjo dvi savaites benzinu. Dvi savaites namai smirdėjo garažu.
Močiutės kaime viena jos kaimynė Albina raudonais, kaip liepsna plaukais labai vargo su savo pijoku vyru Jonu. Grįžta būdavo prisisprogęs Jonas vidury nakties namo ir kad pradės versti šeimą iš lovos. Duok jam ką nors valgomo! Albina keliasi, barškina puodais, lenda į ”šėpą”, nors labiausiai jai norisi užvažiuoti Jonui keptuve į srėbtuvę. Negana to, kokį patiekalą bepatiektų trečią valandą nakties, jis Jonui vis negardus. Taigi kartą ėmė ir į bliūdą su lopeta įkabino kiaulių ėdalo - su lupenom ir atliekom šutintų bulvių- ir užpylė drungnu vandeniu. Tai buvo pirmas kartas Albinos gyvenime, kai Jonas viralą pagyrė. Per visą kaimą ji žvengdama ėjo ir gyrėsi kokį juoką iškrėtė savo besmegeniui. Tik viskas čia paprasta, kiaulei kiaulių ėdalas ir turi patikti, ar gi ne?
Močiutės kaime buvo ir dar viena pažiba. Valė. Jeigu pamatytumėt Valę, tai galvotumėt jog tai vyras. Vienas čigonas štai taip susilažino ir pralošė striukę. Galvojo, kad iš jo vyrai juokiasi vyrą boba vadindami. Taip ir pasakė, jeigu šis ponas įrodys, kad jis moteris, tai striukė nuo čigono kupros bus jos. Kaip sakoma viens, du ir striukė atiteko Valei. Bet Valė ypatinga buvo ne tik savo išvaizda, nesvarbu ką bylotų jos vardas, ji buvo didžiausia kaimo nevala ( net didesnė už mano draugę Zitą) ir turėjo be galo gražų moterišką trikampį ( o gal keturkampį), kurį kaimo vyrai meiliai vadino sabalu dėl jo nepaprasto juodumo ir blizgėjimo. Valės sabalas visiems buvo lengvai prieinamas ( tai įrodo septyni vaikai), nes ji be išvardintų gerųjų savybių dar ir mėgo išgerti. Štai vieną kartą mano senelė su seneliu susiruošė su reikalu pas Valę. Tas reikalas buvo suporuoti dvi kiaules ( tikras kiaules, o ne Joną). Valė kaip išmanydama kiaulėms poruotis padėjo, o kai viskas buvo baigta senelis iš užančio išsitraukė butelį, o močiutė pinigą ir buvo pakviesti į trobą. Nuo tada kai troba pasistatė nei karto gyvenime kuopta nebuvo. Kambario kampe iš šiaudų ir drapanų buvo susuktas migis, vidury kėpsojo stalas, o ant stalo gulėjo grandinė, seni skudurai, plaukuotos šukos, priskretę lėkštės, katės gimdymo nuovalos ( tikrai tikrai ant stalo driekėsi žarnigaliai) … Tačiau stalo centre puikavosi ką tik atidaryta silkių dėžė. Kiekvienas žmogus turi savo gardėsį. Mano senelis degtinę, na o močiutė silkę. Su silkės uodega ją galima į pasaulio kraštą nusivesti. Kad neįžeistų sąvartyno šeimininkės (kuri, be kita ko, po stropaus darbo su kuiliu net nenusiplovė rankų) buvo atkimštas butelis ir mano seneliai prisėdo ant dėžių. Senelis į save susivertė 50 gramų, Valė , toji šelmė pasikasė sabalą ir išgėrė  200 gramų, na o mano babytė logiškai išmąstė, kad silkės ką tik atidarytos, todėl gal būt jai nieko neatsitiks. Gal ir tikrai jai nieko nebūtų nutikę, jeigu silkę būtų laikiusi rankoje, o ne dėjusi ant lėkštės, kuri nebuvo plauta nuo keramikos atsiradimo laikų. Gal būt jai nieko nebūtų nutikę, jeigu ji pati būtų silkę paėmusi, o ne leidusi Valei išžvejoti iš dėžės pačią riebiausią. Nepaisydama senelio spyrio jai į koją, mano senelė silkę suvalgė ir šios vaišės ją paveikė lyg litras ricinos aliejaus. Jau po dešimties minučių močiutė išpuolė iš trobos ir nėrė į krūmus, net nesivargino ieškoti tualeto. Ir krūmuose pratupėjo ilgai, tikrai ilgai. Močiutės organizmas nuo vaišių valėsi dvi dienas, o gal ir ilgiau. Kai močiutė perbalus ir nusilpus nuo viduriavimo pagaliau pasirodė fermoje, Valė išrėžė pamokslą, jog nereikia namuose valgyti sugedusių produktų idant neapsitriestum svečiuose. Tai esą labai nemandagu ir meta šešėlį šeimininkei.

Rodyk draugams

Nuo kalniuko

2012-02-15

Mano dukra antrokė, Valentino dienos proga mokytoja jos klasę vedėsi pačiuožinėti nuo kalniuko. Kad mokytoja nenumirtų iš nuobodulio kompaniją jai palaikė jūsų nuolanki tarnaitė su termosu kavos ir dar viena rūpestinga motulė.
Pabandykit įsivaizduoti, kad esate liudininkas nepakartojamo reginio- bezdžiones iš narvo pagaliau paleidžia į laisvę!!! Kiekvienai bezdžionei duodama čiuožynė, o labiausiai nusipelnusios džiaugiasi rogėmis.  Tarp visų rogių ir bezdžionaičių bando susivokti viena mokytoja, mama ir gorila su termosu. Kol mokytoja pliaukši delnais norėdama atkreipti bandos dėmesį, mama sukiojasi ant kulno, o gorila pratisai stūgauja.  Vargais negalais bezdžionėlės išsirikiuoja po dvi, gorila sustabdo eismą ir visi iškilmingai pražygiuojam per perėją.
Ačiū viešpačiui kalniukas tik už dviejų minučių kelio nuo mokyklos. Viena ponia išsivedusi pasivaikščioti du terjerus su striukėmis ir kapišonėliais. Dalis bezdžionėlių atsiskiria nuo pagrindinio būrio ir puola glostyti šunelius. Kitos bezdžionėlės ropoja į kalną. Gorila išsitrauka vienkartinius puodelius, papilsto kavą ir pasigaili, kad neatsinešė ko nors saldaus. Tiesą sakant gorilai nepakenktų ilgesnis pasninkas, nes jau matosi pilvūzas. Suaugusiųjų trijulė nenugurgė nei trijų gurkšnių kavos, o jau prisistato Sabina ir pareiškia, kad nori ‘’sysio”. Tada ateina Justas ir pasiskundžia, kad jį šiek tiek stumtelėjo tylenis Tomas. Kadangi Justo reputacija labai prasta, mokytoja, mama ir gorila Justui pareiškia, kad Tomas tesugeba tik pieštukus ant stalo stumdyti ir tegul Justas neišsigalvoja nesąmonių. Sekanti bėda priklauso Arminui - penkiasdešimties metrų pločio kalne vaikas neranda vietos nučiuožti. Vargais negalais išaiškinam , kad čiuožti galima visur kur akis užmato. Prieina Viktorija, kuri pasirodo jau spėjo sušlapti pirštines ir jai dabar šalta. Kur jos antrosios pirštinės? Ji nežino. Gorila vos neapsipila kava ir pažada Viktoriją nuvežti namo. Per metrą nuo mūsų šlepteli rogės. Tai Justas taip išmintingai sugalvojo. Iš apačios meta roges ant kalniuko, o vėliau ir pats užsiropščia. Ar Justas nebijąs sužeisti žmonių? Pasirodo ne, nebijo nei kiek…
Išvykos kuliminacija buvo didžiosios gorilos nusileidimas nuo kalniuko. Mano batai iki kelių, tokie tipo ‘’seksi boba”, kaip ir pridera nebevegetarei esu įsisupsčius į verstos odos kailinukus su lapės apykakle ir  rankovėm ( graži buvo lapė, tik kažkodėl žalsva). Mano subinė vos užtilpo ant rogučių. Bezdžioniukai nuščiuvo, net mano goriliukė ir ta išsižiojo. Mokytojos lūpos pavirto kietai sučiauptu brūkšniu, o aš atsispyriau ir nuskridau. Va ką pasakysiu. Mačiau kaip keli vaikai plojosi nuo rogučių, tai galvojau čia jie neturi patyrimo. Galvoju, aš jums neklaužados parodysiu verkšlenti ir skųstis, nučiuošiu kaip pridera…
Tysodama sniege supratau, jog neįvertinau trasos duobėtumo. Tai kas, kad viena ausis buvo prispausta prie įšalo, kita ausim puikiausiai girdėjau vaikų ir suaugusiųjų juoką…

Rodyk draugams

Interviu su viena ledi

2012-01-26

Tiksliau su ledžiu, nes lady Bunny yra visai nieko sau vyriokas pamėgęs dažytis ir rengtis suknutėm. Bet kodėl būtent su juo/ja? O gi todėl brolyčiai ir sesytės, kad jis/ji moka lietuviškai. Kalba su akcentu, bet koks skirtumas. Taigi lekiu į vieną Vilniaus viešbutį ( tai griežta paslaptis, negaliu įvardinti) ir vos nenubildėjusi laiptais vargais negalais pakliūnu pas ponią Bunny ( jis/ji lankosi labai slaptai). Žinoma atvykau kiek per anksti, tai teko pamatyti štai tokį vaizdelį

Aš:
- Ojoj… Gal sutrukdžiau?
Ledi:
- Nou nou, vyskas liapai gerei. Fucking pliaukas netota ramypės.
Aš:
- Nuostabu, tiesiog nuostabu, puikiai kalbat lietuviškai. Net mano kaimynė Paša pragyvenusi Lietuvoje 50 metų nei keturių žodžių lietuviškai nesurezga. Va mano dukrą vadina žinot kaip? Austeljelėlė.
Ledi:
- O nou nou, aš kalpėti liapai gerai, nes mano močiutis būti Lietuva. Gyventi Lietuva, pabėgti Amerikas, pagimdyti mano papa ir tada born aš…
Aš:
- Fantastika, mums didelis garbė. Tai yra didelė garbė. Bet sakykit, kaip jūsų likimas susiklostė, esat įžymybė. Mačiau filmavotės su Kere Bredšo.
Ledi:
- Ou, Bredšo liapai kūdas. Jei dauk valgyti dešra raikia. Liapai raukšlėtas iš arti Bredšo, keip mumija.
Aš:
- O ir Britnę mačiau vedėt į sceną. Kaip Britnė?
Ledi :
- Britnei liapai pasileidęs, liapai baisu dirbti. Aš esu moteris, o ji galvoti aš vyras. Aš bėgimas, ji gaudymas. Mano vos pabėgti. Liapai aistringas singer…
Aš:
- Pamela Anderson?
Ledi:
- Teip, Pamela liapai gražus, bet liapai kvailas. Galvoti, kat krošis tei du dideli arpūzai.
Aš:
- Pink?
Ledi:
- Kas pink?
Aš:
-Sakau, kaip Pink?
Ledi:
- A, aš neliapai suprasti. Pink reiškia spalvą, rošinis.
Aš:
- Turiu galvoje… Nu nesvarbu… Kaip jūsų meilės reikalai? Ar turit draugą?
Ledi:
- Nia, joks traugas neturėti, nes aš ne piaprastas dool. Norėti pūti mylimas.
Aš:
- Žinot , man labai labai gražios jūsų kojos. Visai ne vyriškos apžėlę blauzdos, o tokios aptakios, lygios.
Ledi:
- Niu paik, nepūk keip Britnei. Nenoriū bėgimas, nenoriu, kad tu gaudymas.
Aš:
- Atsiprašau…nieko net negalvojau…
Ledi:
-Nou nou, tik neraikia mialas. Tū tik paklausti ar turėti traugas, o tada pulti komplimetas apie kojas. Matau kaip tū mania nurenginėti akiais. Aš bijoti. Sylpnas moterys prieš toks moterys keip tu. Išeiti… Greičiau išeiti iš mano apartment!…

………………………………………….

Tai patys matot, jau net vyriškų kojų pagirti nebegali be baimės. Gerai, kad dar nieko neleptelėjau apie krūtinę. Ko gero būčiau skridus per balkoną. Iš liapai liapai aukstai…

Rodyk draugams

Kodėl Pipą į ligoninę išvežė?

2012-01-23

Buvo toks serialas ir vadinosi graudžiai taip, ”Be namų negerai”. Australijos pasididžiavimas ir nacionalinė vertybė. Pagrindinė veikėja Pipa, moteriškė metuose, turėjusi auksinę širdį ir priglausdavusi visokius problematiškus vaikus. Tarkim vaikas praleidžia pamokas, įvėlė diktante kelias klaidas, jo tėvai vaiko beregint atsisako, o geroji Pipa priima po savo stogu. Arba pabėgo vaikas iš namų, nes jo tėvas susikeikė, garantuoju visi keliai tą nelaimingą vaiką atves pas Pipą. Tai suprantat, filmas apie šventąją. Tačiau čia tik įvadas, iš tikrųjų norėjau parašyti kai ką, ką jau esu rašiusi komentaruose, šiek tiek apie perdėtą jautrumą. Tai štai, Pipa lopė skylę, nuslydo jai ranka ir adata negailestingai bakstelėjo tiesiai į pirštą. Na žinot, kiekvienam skylių rūbuose turinčiam žmogui kažkas panašaus yra nutikę. Bet kaip ten Pipa? Kadangi serialo šviesulys buvo apsuptas dėkingos šeimos, visi puolė prie jos lyg akis išdegę. Ir… Nepatikėsit… Paėmę Pipą už parankių (tikrai tikrai taip rodė) išvežė į ligoninę. Taip ir įsivaizduoju mūsuose, tave už parankių atveda į ”Greitosios pagalbos” priimamąjį. Eilėje laukia žmonės su lūžiais, sumušimais… Kai registratūroje paklausia, o kas jums nutiko, puolate aiškinti, kad nutiko baisus dalykas, siuvimo adatos dūris į pirštą. Aiškinate, kad bijote kraujo užkrėtimo, pasiutligės ir rodote savo popą.
Nuolanki jūsų tarnaitė mena štai tokį įvykį. Skaldžiau malkas. Ir prilaikant malką nespėjau patraukti piršto, kuris nevykėlis, pakliuvo tiesiai po kirviu. Laimė smūgis buvo nelabai stirprus, pirštas nenulėkė ant sniego, bet vis tiek stipriai įkirto ir viskas akimirksniu pasruvo krauju. Šoko ištikta palikdama kruviną šliūžę einu namo ir tapduryje sutinku savo vyrą. Lyg ir akivaizdu viskas, bet sakau :
- Klausyk, kirviu pirštą įsikirtau… Net nežinau kas per situacija… Gal reikės važiuoti siūti…
Vyras, kadaise man pažadėjęs visas žvaigždes nuo dangaus skliauto nuskinti, nusižiovauja:
- Vargšė mano katytė… Klausyk, einu aš į antrą aukštą pamiegosiu, nu šakės kaip miego noriu…
Ir nuėjo pamiegoti.
Kas buvo pirštui? Visa laimė nuo begalinio popstymo išdulkėjo šokas ir griebiau purškalą su antibiotikais, kuris akimirksniu sustabdė kraujavimą. Pasirodo nukentėjo tik minkštieji audiniai. Ir žinoma kraują varinėjantis aparatas vadinamas širdimi. Juk įsitikinau kokia aš vyrui svarbi ir kaip karštai jis mane myli.
Kartais stebiuosi kaip kultūringai, mandagiai vyrai elgėsi su moterimis anksčiau. Kaip rodo per ”Puaro”. Tarkim klausia detektyvas moters:
- Gerbiamoji misisi Bleik, ar jūs pžįstama su velioniu misteriu Smitu?
- Kaip jūs drįstate , detektyve varginti mano žmoną? Ar jūs nematote kokia ji pavargus? Kokias čia prakeiktas užuominas laidote??? A???
Misis Bleik davėsi su velioniu misteriu Smitu kaip kiškiai, buvo susikrovus mantą ir šeimos sidabrą į lagaminą ir ruošėsi pabėgti. Tačiau misteris Bleikas net ir tokią akimirką lojalus savo žmonai ir ją suprantate tausoja ir saugo.
Kai stenėjau gimdydama dukrą gydytoja pasakojo apie vieną politiko sūnelį, kuris atvežė savo žmoną į gimdymo namus. Vaikinas per sąrėmius uoliai patarinėjo savo žmonelei klausyti gydytojų, neinkšti ir kvėpuoti, po velnių. Pats kai tik nekomanduodavo sklaidė laikraštį. Gydytojų ir seselių pasipiktinimui nebuvo ribų! Kai jaunąją šeimyną išrašė iš ligoninės mamytė rankose nešėsi mažylį, ant peties jai kabėjo kelioninis krepšys. Tėvelis tuo tarpu savo rankų nešuliais nevargino, nešėsi tik į pažastį sugrūstą laikraštį. Tebūnie tai bus bjauru ką pasakysiu,  bet… Po gimdymo prasideda ”kaip iš krano dienos” . Ir nors jus išleidžia po savaitės, Nemuno dienos baigėsi, perėjo į Vilnelės dienas, tačiau patikėkit siūtoms mamtytėms net ir be nešulių sunku žingsnį žengti. O kur jau ten temptis vaiką ir pundus. Politiko sūnelis pasielgė kaip statistinis čigonas. Ne kartą pačiai teko matyti čigonių laimę: moteris eina devintą mėnesį nėščia, abiejose rankose pilnos tašės, o prieš ją kaip vieversys straksi pasišvilpaudamas čigonas, snukis jo laimingas, rankos kišenėse. Rankos jo privalo ilsėtis idant namuose galėtų tvatinti savo žmonikę ir įrodinėti jog ją be galo myli. Juk žinote posakį ”čigoniška meilė”, tai jis niekuo nesusijęs su laužais ar gyvenimu dengtame vežime. Jis reiškia meilę su smurtu.
Grįžkim prie Pipos. Per tą atmintiną seriją ji neišsivadavo iš žemiškų vargų ir padarius dvidešimt tyrimėlių, tame tarpe proktologinį, buvo grąžinta namo.
Gyvenime esu sutikusi keletą pipų. Vieną kartą su tokia pipa ir jos vaikinu įklimpome su automobiliu sniege. Kol aš išsijuosus stūmiau mašiną, manoji pipa stovėjo ir grožėjosi gamta, pareiškusi, kad ji man nepadės. Kodėl? Todėl. Iš tikrųjų, mašinos ji nei nagu nebakstelėjo stengdamasi padėti. Ką gi, nieko tokio, išstūmiau ir be jos pagalbos. Tada atrodė jog tai beveik smulkmena, eilinis susireikšminimas. Tačiau vėliau pamačiau jog toks žmogus temoka galvoti vien apie save ir profesionaliai išnaudoja kitus. Ir kaip taisyklė gerai jaučiasi tik būdamas visuotinio dėmesio centre. Vargas jums jeigu esate suriestas skausmų ir graudžiai vaitojate. Nedrįskite! Juk pipa nusilaužė nagą!!!!!!!

Rodyk draugams

Saldumynų pinklės

2012-01-20

Turiu vienus labai mėgstamus saldainius ”Sprintas”. Perku juos ”Norfoje”. Paprastai griebiu tik vieną milžinišką saują. Grįžtu namo, iškratau iš maišelio saldainius ir galvoju ”Tai imsiu ir paragausiu vieną…”. Tai kas, kad šituos saldainius esu ragavus jau ne vieną šimtą kartų, bet ką gi, malonu apgauti save. Paragauju…
Atsipeikėju iš nepaaiškinamo smegenų sąstingio labai nustebus, nes stalas nuklotas saldainių popieriukais, kuriuos aš kaip paskutinė kiaulė surijau visus. Nei vieno nepalikau… Dvidešimt keturi saldainių popieriukai!Tai kam reikėjo man čia vaidinti jog kratau saldainius į vazelę? Galėjau suryti juos prie kasų vos tik nusipirkus.
Kita bėda yra ”Snickers” šokoladukai. Juos myliu nuo tada kai tik pasirodė. Po tarybinių ”Flamingų” ar  ”Saldžios plytelės” tai buvo gurmaniškiausias tvarinys pasaulyje. Bėda ta, kad ”Snickersų” negaliu valgyti namie, nes mane terorizuoja Pupa. Šuo, kuris pasiklysta per dvidešimt žingsnių nuo namų, nes yra apkurtęs senas kelmas, vos tik išgirdęs ”Snickers” popierėlio krebždesį atbėga tekinas. Matyt tik vaidina kurčią, nes negirdi draudimų ir komandų, visa kita girdi puikiai. Atsisėda prieš mane atmetus į šalį kojas ( tokią šuns sėdėseną mano tėvas vadindavo ”kaip boba”), suskliaudžia ausis, nustato badaujančio Afrikos negriuko akis ir pradeda cypti.
Ilgesingai žiūriu į langą, atseit ir aš kurčia,  o mano burnoje lėtai tirpsta šokoladas, karamelė ir riešutai.
- Cyyy….
Kaip uodas, tik daug garsiau. Susiraukiu, pažiūriu į Pupą, nusisuku ir sakau labai protingus dalykus:
- Baik man, šunims saldainių negalima, dar ką prisigalvosi. Labai nesveika, žinok, ryti šunims šokoladus. Dantų ėduonis, viršsvoris. Rimtai sakau. Tu mėsaėdė ir taškas. Jeigu gamta būtų norėjus, kad lapotum šokoladus, tai ”Snickersai” po pievas lakstytų keturiomis kojytėmis.
Pupa galvoja. Beje, ji tikrai turi bėdų su svoriu, o po kaklu susimetęs labai juokingas gurklys, kaip pas pelikaną. Pamačius kaip aš akių neatplešiu nuo lango, ji pereina man prieš akis.
- Cyyy…cyyyy….
- Pupa, nenervuok!!!! Į vietą!
Su dresūra pas mus itin griežti reikalai, todėl šuo net nekrusteli.
- Cyyyyy………….cyyyyy………..cyyyyyyyyyyyyyy….
Na viskas , daugiau nebegaliu! Negi šokoladą turėsiu valgyti garaže, po perkūnais! Galvoju, padarysiu tokią grėsmingą išraišką, kad Pupai blusos apmirs.
Visų pirma suraukiu kaktą, ji dabar atrodo kaip traktorium pervažiuota. Plius dar pūpso raudonas spuogas. Labai gerai! Kakta suteikia vėtyto ir mėtyto žmogaus įspūdį.
Tada antakius sumetu į vieną liniją ir perlaužiu. Gražu žiūrėti - vienas didelis perlūžęs antakis! Jeigu akys yra sielos langai, tai antakiai sielos palangė. O palangė kaip matot sulaužyta.
Dabar veido centras - fokusas su nosim. Dėl to, kad aš vėl ryju mėsą, mano nosies, o ir beje viso veido poros išsiplėtė. Oda tapo kiek grubesnė, labai tinkama kelti grėsmei. Tuomet, kiek sveikatos turiu išpučiu šnerves. Jos dabar lyg du puodukai. Gaila nemoku lapsėti ausimis, nors ko gero tiek daug užduočių smegenys neapdorotų.
Rankos. Geriausia yra griebtis erelio taktikos. Išskečiu nagus lyg norėdama Pupą griebti.
Net pati pašiurpau. O Pupai vienodai. Bet ji niekada nebuvo protingas šuo. Juolab, kad aš dar nebaigiau.
Pabaigai burnos efektai. Atvėpinu apatinę lūpą, prašiepiu viršutinę. Atsiveria šokoladuoti dantys, iš burnos padvelkia riešutais ir karamele.
Savo nedažytom kiaulės akutėm, o tai tikrai ne silpnų nervų žiūrovams, piktai žvelgiu į Pupą.
Tiksliau tiranozauras žiūri į Pupą.
O Pupa įsivaizduokit, tokia maloni, vizgina uodegą. Šuo kiek įmanydamas rodo, kad man su veidu ir su rankom viskas tvarkoje. Jai nei motais, kad man gal būt reikės kaktos įtvaro, kad antakis perlūžo negrįžtamai, kad šnervės nebebus kaip buvę ir kabos subliuškę lyg du grindų skudurai. Jai nesvarbu, kad nuo įtampos į pirštus įsimetė mėšlungis ir aš ko gero visą likusį gyvenimą atrodysiu lyg medžiojantis vanagas. Kaip su tokiu mandagiu šunimi galiu nepasidalinti šokoladu? Todėl jau trylika metų dalinuosi.

………………………………..

O dabar, kai kas ne visai į tą temą, bet bent jau apie mano polinkį į saldumynus. Neseniai dukra sako:
- Mama, bet kokia tu stipri.
Tai buvo taip netikėta, kad aš net sumirksėjau tankiau, o gerklėj pajaučiau lyg į ritinėlį susuktą kojinę. Juk netampau treniruoklio trosų, nekilnoju girnapusių, tokie žodžiai gali reikšti tik vieną - vidinę stiprybę. Galvojau, štai tikroji laimė. Kai vaikas pastebi mamos nuopelnus, jos didelius ir mažus darbus, jos tylų buvimą šalia. Sudrėkusiom akim klausiu:
- Kodėl taip manai, brangioji?
- Tu taip greitai ir lengvai atgnybi ”Napoleono” tortą!
Man net šaukštelis iškrito iš rankų….

Rodyk draugams

Marytė

2012-01-17

Jeigu mergina mėgsta kosmetiką, tai ji stengsis kuo arčiau jos būti. O jeigu mergina pakankamai kvaila, tai įsidarbins kosmetikos pardavėja. Pigios kosmetikos pardavėja…
Taigi mudvi su Džiuga įsidarbinom vienoje žymioje kosmetikos parduotuvėje tam, kad dirbtume, bet iš tikrųjų tai beveik nedirbom. Ištisai žvengėm. Ir vis per mane, nes Džiuga visai rimta mergina, tai aš ją išvedžiau iš kelio. Po to išvedžiau iš kelio ir jaunesnius nei dvidešimt du metai apsauginius, jie nebegalėdavo ramiai praeiti pro šalį neapipletkavoję sezono keistuolių ar neišklausę linksmiausių mano anekdotų. Taigi tinginystė per mūsų pamainą virte virė, bet už tad namo grįždavom gerai pailsėję ir linksmi.
Kartą man berymant prie kasos aparato ir bežvengiant iš apsauginių, kurie vaidina, kad su kirviu kapoja vitrinos stiklą, pro duris įvirsta verkianti tetulė. Mano juokus kaip ranka nuėmė, tik pabaigai suvaidinau, kad kviečiu apsauginiams policiją ir nudūmiau paskui ašarotą ponią. Ponia susirietus, galva paslėpta languotam šalike, kyšo tik nosis. Tetulės pečiai dreba, krūpčioja ir prieš savo valią ėmiau galvoti kokios nelaimės šią moterį galėjo užgriūti. Pažiūriu į Džiugą, kuri nuo viso šito ašaroto reikalo pasislėpus už prekystalio ir pamanykit sau, valo lentynas! Tiksliau vaidina , kad valo lentynas, nes kremo buteliukus tik pakilnoja, pamojuoja skudurėliu ir vėl atgal padeda.
Matydama, kad iš Džiugos pagalbos nesulauksiu, savo delną nuleidžiu tetulei ant peties:
- Ponia, kas nutiko, gal galiu padėti? Gal vandens atnešti ar norite prisėsti?
Tetulė atgręžia į mane ašarotą veidą ir matau, kad tai ne ką už mane vyresnė mergina. Tik šalikas ir paltas mane suklaidino:
- Taip taip, galit padėt! Gelbėkit! Man reikia gydytojai padovanoti kvepalus, o aš čia neišsirinksiu. Turiu 19 litų.
Aš šiek tiek apstulbau, ko gi čia ašaroti dėl tokio nieko, juolab kam gydytojai pigūs tualetiniai vandenys, gal ką kitą padovanoti. Tai ir varau:
- O nebijot su kvapu prašauti pro šalį? Gal vis tik skoningą saldainių dėžutę įteiktumėt?
Pasirodo, ne ne, jokių ten saldainių ar kavų mergina nepirks, dovana turinti būti stilinga ir pakankamai brangi. Iš pradžių pagalvojau, kad mergina šmaikštauja, jau žiojausi šieptis, nes bendraminčių užtinku visur : viena štai lentynoms su skuduru mojuoja, kiti kareivišku žingsniu marširuoja anapus vitrinų ir oriai atiduoda man pagarbą. Bet išsišiepti iki galo nespėjau, nes į mane įsikirto merginos ranka :
- Ar padėsit??????
Matau vargšiukė nejuokauja. Neriu stačia galva į pigių kvapų pasaulį. Ore jau nebėra kuo kvėpuoti, nes purškiu lapelius ir kaišioju merginai po nosim. Kai jau net Džiuga ima kosėti, mergina užkriokia:
- Šitie!!!!!!! Šituos greičiau! Ar brangūs? Turiu tik 19 litų…
O aš turiu teisę į didelę personalo nuolaidą, todėl pinigėlių užtenka. Kol manipuliuoju klavišais, popieriaus ritinėliais ir litais mergina mane gręžia dėkingomis akimis:
-AČIŪ!!!!!!!! Jūs tokia gera! Šventoji!
Kukliai nuleidžiu galvą. Kaip gera sulaukti tokių komplimentų, ypač kai esi pirmoji priežastis kodėl aplink tave visi nedirba, o tik maivosi ir žvengia.
Ir štai tada nuaidėjo antrasis ”bum”:
- Aš esu Marytė. O kuo jūs vardu?
Tiesą sakant viso personalo vardai kabo mums ant krūtinių išspausdinti pačiu didžiausiu šriftu ir atrodo štai taip - LINA. Tik aklas nepastebėtų. Arba nemokantis skaityti. Mekenu netvirtai:
- Aš …e… Lina….
- Kaip gerai! Lina ir Marytė!
Nuaidi trečias ”bum”:
- Tai draugausim!!!!!
Marytė griebia dėžutę ir išnyksta iš parduotuvės. Akimirkai susimąstau, ką reiškė tas ”draugausim”. Susimąstau taip, kad net nepastebiu, kaip du kuoktelėję apsauginiai prispaudę nosis prie stiklo vaidina mano susimąstymą.

……………………………………………

Kitą dieną dirbu drauge su kita darbuotoja, klizmų klizma Edita. Tikra olialia pupytė . Ten kur pas žmones smegenų dešros, pas ją aidi tušti koridoriai. Edita įbėga visa uždusus ir šaukia man:
- Mano nagai!!!!
Aš užmetu akį į jos nagus jau tikėdamasi pamatyti ten kruvinas mėsas, bet nagai kaip nagai. Viskas savo vietoje, ant vienos rankos nagai penki, ant kitos penki. Sakau, tai kad viskas gerai. Pasirodo ne, negerai, nes nagai ėmė lūžinėti. Kol Edita rūpinasi savo brangiais įskilusiais nagais į parduotuvę atbilda kita staigmena - Marytė…
- Labas, Lina, va galvojau, bėgu pro šalį, užbėgsiu… Padėkosiu. Kad tu žinotum kaip mano gydytojai kvepalai patiko! O ji žinok rimta psichiatrė, jai taip paprastai neįtiksi…
Ar kažkas pasakė psichiatrė?
- Ir žinai, Lina, galvoju, aš pati tave apdovanosiu. Sakau tau, apdovanosiu! Todėl nupirkau tušą!!!!!!!
Kažkaip visai nevalingai atsigręžiu į Editos pusę, už jos pupytiškos nugaros rikiuojasi populiariausių firmų tušai. Eilių eilės… Atsisuku atgal į Marytę ruošdamasi pasakyti ”…baikit, ačiū, nereikia. Pas mane pačią tušų nors tvenkinį tvenk!”, kai man prieš nosį išdygsta jos ranka su ryškiai mėlynu tušu. Tokio mėlynumo, kad net akis suskausta. Bet man ne tušas galvoj, drebinu kinkas dėl Marytės. Vizitai pas psichiatrę daug ką paaiškina. Ir kad mano vardo nesuskaitė, ir tai, kad verkė dėl niekų, ir draugystė nei iš šio nei iš to…
Kol aš audžiu mintį po minties tikrovėn grąžina balsas :
- Žinai, Lina, duok man savo telefoną. Paskambinsiu prie progos.
Taip taip, negerai! Jeigu duosiu telefoną, tai visai bus blogai, juk ir į darbą atsibeldė nekviesta jau kitą dieną. Bet yra vilčių, kad patikės mano melais:
- Tai, kad Maryte, neturiu telefono.
Taigi, susikalbu su draugais užkūrus dūmų laužą, kas reiškia :” Esu namie, atvarykit.” Galvojau Marytė patikės, juk vardo neperskaitė, bet ji susikaupė ir galvoja. Akutės šmižinėja nuo kremo iki manęs, o tada sako:
- Gaila.
Tik atsikvepiu lengviau ji tėškia:
- Tada darbo duok!
Jeigu jau meluoti tai meluoti iki galo:
- Nėra darbe telefono.
- O kas ten, ar ne telefonas?
Pasirodo gal Marytei kelių varžtų ir trūksta, bet rega puiki. Nebežinau nei ką sakyt. Gal, kad ji neveikia? Gal, kad netikras?
- Maryte, aš numerio nežinau, neseniai dirbu…
Kad melas būtų įtikinamesnis skaisčiai paraudonuoju, nes ta gyvatė Edita, sugniaužusi savo leisgyviais nagais laką su kalciu spokso net prasižiojus. Galvoju, tuoj ims ir pasakys numerį. Kol mintimis badau paveikti Editą taip ir toliau tylėti, Marytė kuri iš tikro pasirodo pakankamai protinga, kai jai to reikia, sužvejoja iš šiukšlių dėžės čekį ir vedžiodama pirštu po rekvizitus murma:
- Taigi va, pavadinimas, adresas ir telefono numeris nurodytas.
Pasirodo skaityti puikiausiai moka ir skaičius pažįsta. Ne ką protingesnė už Marytę Edita papučia lūputes:
- Nu tai taip.
Marytė paskubom grūda į kišenę čekį, palieka man mėlynąjį tušą ir lekia pro duris pažadėjusi paskambinti. Edita klausiamai spokso pamiršusi nagus. O vienas apsauginis, kitoje vitrinos pusėje vaidina pakaruoklį. Labai gražu. Jeigu toks rytas, tai ko tikėtis iš vakaro?

……………………………………………

Kitą rytą dirbu vėl su Džiuga. Aš žvygaudama pasakoju, kaip Edita sunkiai susivokia skaičiuose ir apie jos nagų nelaimes. Taip pat iškilmingai pranešu, kad Edita iš karto nustatė, jog pasikeitė jos kavos skonis. Čia jau Džiuga kalta, iš bado išsriaubė Editos brangią kavą, o vietoje jos nupirko pigios kavos ir sumaišė. Vos tik iš juoko pradedu lankstytis atsidaro durys ir įeina, spėkit kas? Taip, įeina Marytė…
- Lina atnešu tau dovaną, noriu parodyti kokia tu man svarbi…
Jau žiojuosi prieštarauti, kad gana tų dovanų, kai matau Marytė iš rankinuko išsitraukia sudaužytą stiklinę. Stiklinė yra suskilusi į dvi dalis. Didesnę skeveldrą ji paduoda man, mažesnę Džiugai:
- Noriu, kad ir tu nesijaustum nuskriausta negavus dovanos. Imk imk…
Iš šalies pažiūrėjus viskas atrodė gana juokinga, tik aš kažkodėl vos sulaikiau ašaras. Nesitikėjau, kad Marytei taip blogai, tikrai nesitikėjau.

……………………………………………….

Viskas baigėsi paprastai. Marytę paguldė į psichiatrinę ligoninę. Man paskambino į darbą sanitarė ir pareiškė, jog aš, kaip geriausia Marytės draugė privalau ja pasirūpinti. Jeigu ne, tai tegul viskas kris ant mano sąžinės. Aš niekuo nepasirūpinau, nes nei vienos akimirkos nesijaučiau esanti draugė žmogui, kurio visai nepažįstu. Kitas dalykas, labai rimtai jos pabūgau.

Nuo to karto esu labai labai atsargi su svetimais žmonėmis. Ir jums tą patį rekomenduoju.

Jau kitą savaitę ir mane, ir Džiugą išmetė iš darbo. Edita pasirūpino ne tik savo apšerpetojusiais nagais, bet ir mudviejų atleidimu. Tikriausiai supavyduliavo begalinio apsauginių dėmesio.

Apsaugininkai išdavikai persimetė pas naujas pardavėjas, bet jų laukė didis nusivylimas. Nei pakaruoklio pokštai, nei ”Žvaigždžių karų” kovos merginų neveikė.

Editą Džiuga buvo sutikusi neformalioj aplinkoj. Tuščiais Editos galvos koridoriais blaškėsi mintys apie garbanas, nagus ir keisto skonio kavą…

Rodyk draugams

Kaimo gėjai arba kaip mano senelio vos neišprieštaravo

2012-01-06

Atsakinėjau vienam komentatoriui apie jauną gėjų Eriką ir pagalvojau, kad gėjų tema man dar neišsemta. Vis gi rašiau tada apie gėjų miestietį, kuris yra truputėlį kitoks negu kaimo gėjus. Jeigu norite man prieštarauti, esą tai netiesa ir gal kaime apskritai gėjų nėra, tuomet labai atsakingai pareiškiu - mano močiutės kaime jų net du. Vienas iš jų, šešiasdešimtmetis ir turiu garbės jį vadinti penktos eilės dėde Čarapu. Kitas - dvidešimt penkių metų močiutės kaimynas.
Kadangi močiutės kaimynas yra labai užsislapstęs, tai apie jį papasakosiu kitą kartą. Geriau pakalbėkim apie mano tariamą dėdę. Jo orientacija visam kaimui ir visam valsčiui seniai žinoma, niekas pirštais jo nebado, nes kaime žmonės kartais yra daug tolerantiškesni negu miesto pletkininkės. Tačiau šis ponas vos nenuplėšė mano seneliui garbės, o kadangi mano senelio senelis buvo stambus ūkininkas ( beveik bajoras ;))), mazgelyje po pagalve laikęs aukso, tai pabandysiu visą tą nemalonų įvykį atvaizduoti kaip galima aristokratiškiau.

Grafas Čarapas ( šiaip jau bedarbis veltėdis) ant eiklaus ristūno ( tiksliau sakant pėsčias) atjojo į mano senelių dvarą ( trobą ) spausdamas keturiasdešimt metų išlaikyto prancūziško konjako ( rašalo ”Upelis” ar tai ”Giesmelė”). Žemai nusilenkęs ( kriuktelėjęs ”ė”) mano senelei, taipogi grafienei ( iš tikrųjų tai melžėjai), buvo iškilmingai ( kur gi ne) palydėtas į žaliąją menę ( virtuvę). Žaliojoje menėje ilsėjosi mano grafas senelis ( kolūkio brigadininkas), kuris be galo nudžiugo išvydęs svetį su tokiu nešuliu ( senelis visada mėgo pagerti). Žemai vienas kitam nusilenkę ( mostelėję ranka) jie taip į vienas kitą prabilo:
- O grafe Čarapai, kokie vėjai jūsų kilnybę į mūsų rūmus atpūtė ( šiaip jau buvo pasakyta ‘’seniai matytas”).
- Mielas giminaiti, nusprendžiau aplankyti jo kilnybę ir atvežiau iš už jūrų marių ( tiksliau iš lapkės) jums gardaus konjako.
Ponai grafai dar kartelį vienas kitam nusilenkę susėdo ant minkštasuolių  ( taburečių) ir mano senelė jiems paserviravo stalą puikiausiais kumpiais ( lašiniais) ir gastronominiais gardėsiais ( duona). Į krištolines taures ( storo stiklo stiklines) buvo supiltas gomurį kutenantis ( rūgštus kaip actas) dievų ( valkatų ir ubagų) gėrimas. Mano garbioji senelė nuėjo į baltąją menę ( į kitą kambarį) ir atsisėdusi ant karaliaus Liudviko laikų kušetės ( išduobtos tarybinės sofos) siuvinėjo batisto nosinaitę ( perrinkinėjo svogūnus).
Grafai maloniai šnekučiuodamiesi ( blevyzgodami) įpusėjo vaišes, kai mano seneliui tiesiant ranką į taurelę, ant jo delno nusileido grafo Čarapo ranka. Mano senelis klausiamai pažvelgė į poną grafą nesuprasdamas ( galvojo , kad eilę gerti pametė), o ponas Čarapas kitą delną kaip galėdamas švelniau uždėjo ant senelio sultingos šlaunies. Mano senelis pakildamas ( sėdėjo kaip sėdėjęs) tarė:
- Milorde ( šikniau tu!), jūsų dviprasmiškas elgesys jums garbės nedaro ( ko čia grabiniejiesi?????)…
Tada iš baltosios menės atbėgo ( tiesiog žengė žingsnį ir atsidūrė virtuvėj) mano senelė metusi batisto nosinaitę ( išbarsčiusi po grindis svogūnus) ir taip kreipėsi į grafą Čarapą :
- Mielas grafe ( utėle!), malonėkite ( von iš čia) palikti šiuos svetingus namus neužtraukdamas jiems negarbės (sarmatą darai!!!).
Milordas paraudęs iš gėdos ( niūrus kaip debesis) apsisuko ant kulno ir pasišalino. Mano garbusis senelis sunkiai dūsaudamas pakėlė prie lūpų taurę ir maloniai akimis paglostė butelį, kadangi jame dar buvo dievų gėrimo. Tada nusišluostęs burną drobine servėtėle ( į rankovę) tarė močiutei:
- O miledi ( bobut), dėkoju, kad buvote su manimi šią išbandymų valandą, nes jeigu ne jūs, tai dar nežinia kuo ši kova būtų pasibaigusi ir nežinia kas būtų nutikę mano apatinei kūno daliai…

Rodyk draugams

Išbandymas toiterjeru

2012-01-05

Neverkšlensiu jums koks sudirbtas buvo mano Naujųjų Metų sutikimas, nėra prasmės. Paporinsiu tik kelis epizodus su Naujaku beveik nesusijusius.
Pamenat praeitų metų mūsų Naujamečio fejerverkus? Pamenat paklojom už tuos fejerverkus dvidešimt litų? Tai šiems metams pagerbti iš šeimos biudžeto buvo išžvejoti net keturiasdešimt litų ir nupirkti trys fejerverkai. Du įstatomi į butelį, kaip raketos, o vienas kaip konservų dėžutė, iššaunantis į dangų net šešis saliutus. Neminėsiu, kad raketų padegamieji knatai buvo mirkyti vandenyje ir užsidegė labai jau nenoriai. Viena raketa galima sakyti išskrido vyrui tiesiai iš rankų ir visa tai atrodė gana efektingai. Bet rašau šį įrašą tik dėl savo vilkšunio Bušo elgesio. Tiesą sakant po Taigos įsigijimo Bušas pasikeitė : uoliai saugo teritoriją, loja ant kačių ir žvirblių, aplojo net bobutę, kuri ėjo pasiremdama lazda. Jeigu per praeitų metų saliutą jis vos su palange ir su langu neįšoko į svetainę iš visą kūną kratančios baimės, tai šiais metais ( tiesiog neįtikėtinas dalykas!!!!) puolė sproginėjančius fejerverkus lyg niekur nieko ( beveik kaip mano velionis bokseris!) . Aš tiesiog apstulbau. Apstulbau taip, kad net nebemačiau fejerverkų grožio ir vaivorykštės spalvų! Jeigu atvirai, tai man buvo pati nuostabiausia dovana - Bušo drąsa ir bebaimiškumas.
Kitą dieną aš nutariau tokį įvykį atšvęsti ir nusivedžiau Bušą pasivaikščioti į laukus, tik dviese. Paklampojom po snieguotas žoles, pasidžiaugėm šuns radiniu - parudavusiais kiaulės dantimis su puse žandikaulio, pasigrožėjau savo šunimi sniego fone - juk jis nerealiai gražus, ilgo plauko, švarutėlis, kaip iš parodos! Ir tada man kilo mintis su šituo grožiu ne po laukus bastytis, o prasieiti per gatves. Užnėriau jam chromuotą pavadėlį ir pasukom į artimiausią gatvelę.
Taigi vadinasi einam apžiūrinėdami namus ir tada nei iš šio nei iš to prie pat ausies išgirdau lojant. Lojimas garsus, visai čia pat , tik va bėda šuns nematyti. Sustojau ir dairausi, juk žinot, su amžiumi ir regėjimas nebe tas, galvoju, vis tik turi lojimas turėti savo šaltinį. Pasirodo galvota mano teisingai, nes šit visai prie kojų sujudėjo kurmiarausis. Tada tas grumstas mano didžiai nuostabai ėmė bėginėti ir palinkusi dar arčiau jau įžiūrėjau nago dydžio nasrelius pro kuriuos ir griaudėjo lojimas. Toiterjeras!!!!
Nenoriu nieko įžeisti, bet toiterjerus aš vadinu dobermano embrionais. Juk vienas prie vieno, tik toiterjeras tūkstantį kartų mažesnis. Šiaip šunų aš nebijau, bet toiterjerų saugausi. Juk šis už pirštinę ne ką didesnis padarėlis, jau vien klevo lapui nukritus ant galvos patiria sunkias smegenų traumas. Jeigu užsimiršęs jam ant nugarytės uždėsi delną visu svoriu, be jokių abejonių stuburėlis trakštelės lyg žolės stiebelis. Net neįsivaizduoju kaip toiterjerą galėtum bausti, juk be ašarų į jį nepažvelgsi. Mano klasiokas Edvardas turėjo toiterjerą, vargeli, tas šuniukas bijojo net savo maisto bliūdelio. Gavęs košės gal penkiolika minučių sėlindavo prie bliūduko virpėdamas silpnom kojytėm. Štai kas man yra toiterjeras, tai lyg žiurkėnas ant pavadėlio.
Nieko nelaukus, žiūrėdama, kad mažulis nepasipintų man tarp kojų, timpteliu pavadėlį ketindama su savo vilkšuniu, rajono puošmena eiti toliau. Pavadėlis nei iš vietos. Nelabai suprantu ką tai reiškia ir atsisuku į Bušą. O Bušas pasirodo patyręs baimės priepuolį visai nevaldo kojų - guli tokia poza kaip įsitaiso prie židinio : priekinės letenos prie snukučio, visu kūnu prisispaudęs prie žemės ir kraipo plytų spalvos akis. Išsigando, suprantate, toiterjero!..
Nevarginsiu jūsų pasakodama kaip mudu keistai atrodėm, aš įsirėžus tempiau pavadėlį, o Bušas net nekrustelėjo. Atrodėm lyg boba su neklaužada ožiu. Pasitampius taip keletą minutėlių, kuomet mano skruostai pražydo raudonom gėdos rožėm, minties prasieiti pro gatves atsisakiau. Grįžom į laukus, kur mums ir vieta…
Dabar rašau šiuos žodžius įsitaisius gana jaukiai: esu įsisupus į lamos kailio imitaciją, židinyje plaikstosi liepsnos, ant stalo garuoja kava. Man po kojomis snaudžia Bušas. Tebūnie net sprindžio dydžio toiterjeras už mūsų Bušą penkiasdešimt kartų agresyvesnis ir drąsesnis, tačiau teisybės dėlei pasakysiu, kaip kilimėlis Bušas tiesiog fantastiškas!

…………………………………………………..

Nepykit, kad jūsų įrašų beveik neskaitau, nekomentuoju. Tiesiog neturiu laiko. Vos sukrapštau laiko brūkštelėti porą žodžių į blogą. Bet tai pasikeis, pažadu!

Rodyk draugams