BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Marytė

Jeigu mergina mėgsta kosmetiką, tai ji stengsis kuo arčiau jos būti. O jeigu mergina pakankamai kvaila, tai įsidarbins kosmetikos pardavėja. Pigios kosmetikos pardavėja…
Taigi mudvi su Džiuga įsidarbinom vienoje žymioje kosmetikos parduotuvėje tam, kad dirbtume, bet iš tikrųjų tai beveik nedirbom. Ištisai žvengėm. Ir vis per mane, nes Džiuga visai rimta mergina, tai aš ją išvedžiau iš kelio. Po to išvedžiau iš kelio ir jaunesnius nei dvidešimt du metai apsauginius, jie nebegalėdavo ramiai praeiti pro šalį neapipletkavoję sezono keistuolių ar neišklausę linksmiausių mano anekdotų. Taigi tinginystė per mūsų pamainą virte virė, bet už tad namo grįždavom gerai pailsėję ir linksmi.
Kartą man berymant prie kasos aparato ir bežvengiant iš apsauginių, kurie vaidina, kad su kirviu kapoja vitrinos stiklą, pro duris įvirsta verkianti tetulė. Mano juokus kaip ranka nuėmė, tik pabaigai suvaidinau, kad kviečiu apsauginiams policiją ir nudūmiau paskui ašarotą ponią. Ponia susirietus, galva paslėpta languotam šalike, kyšo tik nosis. Tetulės pečiai dreba, krūpčioja ir prieš savo valią ėmiau galvoti kokios nelaimės šią moterį galėjo užgriūti. Pažiūriu į Džiugą, kuri nuo viso šito ašaroto reikalo pasislėpus už prekystalio ir pamanykit sau, valo lentynas! Tiksliau vaidina , kad valo lentynas, nes kremo buteliukus tik pakilnoja, pamojuoja skudurėliu ir vėl atgal padeda.
Matydama, kad iš Džiugos pagalbos nesulauksiu, savo delną nuleidžiu tetulei ant peties:
- Ponia, kas nutiko, gal galiu padėti? Gal vandens atnešti ar norite prisėsti?
Tetulė atgręžia į mane ašarotą veidą ir matau, kad tai ne ką už mane vyresnė mergina. Tik šalikas ir paltas mane suklaidino:
- Taip taip, galit padėt! Gelbėkit! Man reikia gydytojai padovanoti kvepalus, o aš čia neišsirinksiu. Turiu 19 litų.
Aš šiek tiek apstulbau, ko gi čia ašaroti dėl tokio nieko, juolab kam gydytojai pigūs tualetiniai vandenys, gal ką kitą padovanoti. Tai ir varau:
- O nebijot su kvapu prašauti pro šalį? Gal vis tik skoningą saldainių dėžutę įteiktumėt?
Pasirodo, ne ne, jokių ten saldainių ar kavų mergina nepirks, dovana turinti būti stilinga ir pakankamai brangi. Iš pradžių pagalvojau, kad mergina šmaikštauja, jau žiojausi šieptis, nes bendraminčių užtinku visur : viena štai lentynoms su skuduru mojuoja, kiti kareivišku žingsniu marširuoja anapus vitrinų ir oriai atiduoda man pagarbą. Bet išsišiepti iki galo nespėjau, nes į mane įsikirto merginos ranka :
- Ar padėsit??????
Matau vargšiukė nejuokauja. Neriu stačia galva į pigių kvapų pasaulį. Ore jau nebėra kuo kvėpuoti, nes purškiu lapelius ir kaišioju merginai po nosim. Kai jau net Džiuga ima kosėti, mergina užkriokia:
- Šitie!!!!!!! Šituos greičiau! Ar brangūs? Turiu tik 19 litų…
O aš turiu teisę į didelę personalo nuolaidą, todėl pinigėlių užtenka. Kol manipuliuoju klavišais, popieriaus ritinėliais ir litais mergina mane gręžia dėkingomis akimis:
-AČIŪ!!!!!!!! Jūs tokia gera! Šventoji!
Kukliai nuleidžiu galvą. Kaip gera sulaukti tokių komplimentų, ypač kai esi pirmoji priežastis kodėl aplink tave visi nedirba, o tik maivosi ir žvengia.
Ir štai tada nuaidėjo antrasis ”bum”:
- Aš esu Marytė. O kuo jūs vardu?
Tiesą sakant viso personalo vardai kabo mums ant krūtinių išspausdinti pačiu didžiausiu šriftu ir atrodo štai taip - LINA. Tik aklas nepastebėtų. Arba nemokantis skaityti. Mekenu netvirtai:
- Aš …e… Lina….
- Kaip gerai! Lina ir Marytė!
Nuaidi trečias ”bum”:
- Tai draugausim!!!!!
Marytė griebia dėžutę ir išnyksta iš parduotuvės. Akimirkai susimąstau, ką reiškė tas ”draugausim”. Susimąstau taip, kad net nepastebiu, kaip du kuoktelėję apsauginiai prispaudę nosis prie stiklo vaidina mano susimąstymą.

……………………………………………

Kitą dieną dirbu drauge su kita darbuotoja, klizmų klizma Edita. Tikra olialia pupytė . Ten kur pas žmones smegenų dešros, pas ją aidi tušti koridoriai. Edita įbėga visa uždusus ir šaukia man:
- Mano nagai!!!!
Aš užmetu akį į jos nagus jau tikėdamasi pamatyti ten kruvinas mėsas, bet nagai kaip nagai. Viskas savo vietoje, ant vienos rankos nagai penki, ant kitos penki. Sakau, tai kad viskas gerai. Pasirodo ne, negerai, nes nagai ėmė lūžinėti. Kol Edita rūpinasi savo brangiais įskilusiais nagais į parduotuvę atbilda kita staigmena - Marytė…
- Labas, Lina, va galvojau, bėgu pro šalį, užbėgsiu… Padėkosiu. Kad tu žinotum kaip mano gydytojai kvepalai patiko! O ji žinok rimta psichiatrė, jai taip paprastai neįtiksi…
Ar kažkas pasakė psichiatrė?
- Ir žinai, Lina, galvoju, aš pati tave apdovanosiu. Sakau tau, apdovanosiu! Todėl nupirkau tušą!!!!!!!
Kažkaip visai nevalingai atsigręžiu į Editos pusę, už jos pupytiškos nugaros rikiuojasi populiariausių firmų tušai. Eilių eilės… Atsisuku atgal į Marytę ruošdamasi pasakyti ”…baikit, ačiū, nereikia. Pas mane pačią tušų nors tvenkinį tvenk!”, kai man prieš nosį išdygsta jos ranka su ryškiai mėlynu tušu. Tokio mėlynumo, kad net akis suskausta. Bet man ne tušas galvoj, drebinu kinkas dėl Marytės. Vizitai pas psichiatrę daug ką paaiškina. Ir kad mano vardo nesuskaitė, ir tai, kad verkė dėl niekų, ir draugystė nei iš šio nei iš to…
Kol aš audžiu mintį po minties tikrovėn grąžina balsas :
- Žinai, Lina, duok man savo telefoną. Paskambinsiu prie progos.
Taip taip, negerai! Jeigu duosiu telefoną, tai visai bus blogai, juk ir į darbą atsibeldė nekviesta jau kitą dieną. Bet yra vilčių, kad patikės mano melais:
- Tai, kad Maryte, neturiu telefono.
Taigi, susikalbu su draugais užkūrus dūmų laužą, kas reiškia :” Esu namie, atvarykit.” Galvojau Marytė patikės, juk vardo neperskaitė, bet ji susikaupė ir galvoja. Akutės šmižinėja nuo kremo iki manęs, o tada sako:
- Gaila.
Tik atsikvepiu lengviau ji tėškia:
- Tada darbo duok!
Jeigu jau meluoti tai meluoti iki galo:
- Nėra darbe telefono.
- O kas ten, ar ne telefonas?
Pasirodo gal Marytei kelių varžtų ir trūksta, bet rega puiki. Nebežinau nei ką sakyt. Gal, kad ji neveikia? Gal, kad netikras?
- Maryte, aš numerio nežinau, neseniai dirbu…
Kad melas būtų įtikinamesnis skaisčiai paraudonuoju, nes ta gyvatė Edita, sugniaužusi savo leisgyviais nagais laką su kalciu spokso net prasižiojus. Galvoju, tuoj ims ir pasakys numerį. Kol mintimis badau paveikti Editą taip ir toliau tylėti, Marytė kuri iš tikro pasirodo pakankamai protinga, kai jai to reikia, sužvejoja iš šiukšlių dėžės čekį ir vedžiodama pirštu po rekvizitus murma:
- Taigi va, pavadinimas, adresas ir telefono numeris nurodytas.
Pasirodo skaityti puikiausiai moka ir skaičius pažįsta. Ne ką protingesnė už Marytę Edita papučia lūputes:
- Nu tai taip.
Marytė paskubom grūda į kišenę čekį, palieka man mėlynąjį tušą ir lekia pro duris pažadėjusi paskambinti. Edita klausiamai spokso pamiršusi nagus. O vienas apsauginis, kitoje vitrinos pusėje vaidina pakaruoklį. Labai gražu. Jeigu toks rytas, tai ko tikėtis iš vakaro?

……………………………………………

Kitą rytą dirbu vėl su Džiuga. Aš žvygaudama pasakoju, kaip Edita sunkiai susivokia skaičiuose ir apie jos nagų nelaimes. Taip pat iškilmingai pranešu, kad Edita iš karto nustatė, jog pasikeitė jos kavos skonis. Čia jau Džiuga kalta, iš bado išsriaubė Editos brangią kavą, o vietoje jos nupirko pigios kavos ir sumaišė. Vos tik iš juoko pradedu lankstytis atsidaro durys ir įeina, spėkit kas? Taip, įeina Marytė…
- Lina atnešu tau dovaną, noriu parodyti kokia tu man svarbi…
Jau žiojuosi prieštarauti, kad gana tų dovanų, kai matau Marytė iš rankinuko išsitraukia sudaužytą stiklinę. Stiklinė yra suskilusi į dvi dalis. Didesnę skeveldrą ji paduoda man, mažesnę Džiugai:
- Noriu, kad ir tu nesijaustum nuskriausta negavus dovanos. Imk imk…
Iš šalies pažiūrėjus viskas atrodė gana juokinga, tik aš kažkodėl vos sulaikiau ašaras. Nesitikėjau, kad Marytei taip blogai, tikrai nesitikėjau.

……………………………………………….

Viskas baigėsi paprastai. Marytę paguldė į psichiatrinę ligoninę. Man paskambino į darbą sanitarė ir pareiškė, jog aš, kaip geriausia Marytės draugė privalau ja pasirūpinti. Jeigu ne, tai tegul viskas kris ant mano sąžinės. Aš niekuo nepasirūpinau, nes nei vienos akimirkos nesijaučiau esanti draugė žmogui, kurio visai nepažįstu. Kitas dalykas, labai rimtai jos pabūgau.

Nuo to karto esu labai labai atsargi su svetimais žmonėmis. Ir jums tą patį rekomenduoju.

Jau kitą savaitę ir mane, ir Džiugą išmetė iš darbo. Edita pasirūpino ne tik savo apšerpetojusiais nagais, bet ir mudviejų atleidimu. Tikriausiai supavyduliavo begalinio apsauginių dėmesio.

Apsaugininkai išdavikai persimetė pas naujas pardavėjas, bet jų laukė didis nusivylimas. Nei pakaruoklio pokštai, nei ”Žvaigždžių karų” kovos merginų neveikė.

Editą Džiuga buvo sutikusi neformalioj aplinkoj. Tuščiais Editos galvos koridoriais blaškėsi mintys apie garbanas, nagus ir keisto skonio kavą…

Patiko (21)

Rodyk draugams

komentarai (16) | “Marytė”

  1.   Pieštukėlis rašo:

    Nu ir kas toms Marytėms yra, kad pastoviai kelių šulų trūksta, a? :DDDD
    Jau tokia gera istorija, taip juokiausi ir pasijutau ne viena Maryčių pasaulyje. :D’
    Draugaukim, Linoreta :D

  2.   linoreta rašo:

    Pieštukėli, matai kiek ilgai galvojau paskaičius apie tavo Marytę, net penkias minutes ir pavadinau tai ”brūkštelėsiu kada…” :DDDDD Kalbant apie Marytes, tai turėjau devintos eilės tetutę, kuri irgi be varžtelių ir jau norėjau priskaičiuoti dar vieną panašią giminaitę, bet tik vėliau atsiminiau, kad josios vardas Onutė. Tai ta Onutė vienas prie vieno kaip tavoji Marytė ( ypač ta vieta kur tu apie orą paminėjus :))))
    -Draugaukim! Pieštukėlis ir Linoreta! :DDD

  3.   Subjektyvi rašo:

    Kaip miela :) Ir Marytė, ir “geriausia draugė”, tiesiog nerealus atsidavimas - svajonė… Užmačiau pas tamstą mielą sniegelį šone, tai irgi pasikabinau, labai gražu. Ir žuvytės mielos, jau anksčiau norėjau parašyti, tai va prie progos :)

  4.   linoreta rašo:

    Subjektyvi, kokios žuvytės? Aš gi žiurkėną auginu ;DDD
    O jeigu rimtai tai man tie visi pribombasai labai patinka, blogas atrodo lyg namai, kažkas vis juda kruta. Tai žuvytės, tai iš tavęs nusižiūrėtas skaitliukas. Va dar reikėtų plasdančią Lietuvos vėliavą įsidiegti, mačiau lyg tai pas GLUOSNĮ. Būtų taip super patriotiška :)

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  5.   Subjektyvi rašo:

    Tai taip, reikia puoštis, gražintis, visokių “skambaliukų” ir grožių pasikabinti. :D Svarbiausia neperdozuoti, o tai bus kaip pas Ž. Grigaitį bute :D

  6.   atfatf rašo:

    Ir linksma, ir liūdna. Bet daugiau linksma, nėra ko čia save kaltinti, kad kitiems varžtelio trūksta. Beje, neseniai buvau psichiatrinėje. Ne, ne kaip pacientas, ačiū Dievui, bet vis tiek nemaloniu reikalu. Įeinu, o ten du berniukai, tip top, kokius per komedijinius filmus rodo, kur apie beprotnamius. Baisiai dideli, baisiai stambūs, baisiai baisūs. Du, ką ten du, visus tris kartus stambesni už mane (o aš sveriu beveik 90 kg, tai jie minimum po 180 kg). O vienas taip įsmeigė į mane akis, kad jau norėjau sakyt, ei, taigi ne gultis čia atvažiavau. Po to įsišnekėjom, visai nieko bičai, pripasakojo linksmų nutykimų iš savo darbo. Taigi niekam nelinkiu ten papulti, nekalbant apie atsigulti.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘1095291021 which is not a hashcash value.

  7.   poisonapple rašo:

    Iš vienos pusės juokinga, o iš kitos-graudu ;D
    O tas žiurkėnas šone,tai labai fainai :)

  8.   linoreta rašo:

    Subjektyvi, tikrai labai į temą priminei Grigaičio meilės lizdelį :DD Nuo jo betvarkės ir tūkstančio pagalvyčių man apsisuko galva, o kur dar vazelių ir suvenyrų debesys!Kaip tai nepagalvojau, kad bus kaip tų sijonų pas čigones mano įvairenybių.
    atfatf, kartą mano draugas Rolis atsigulė į psichiatrinę idant išvengtų armijos. Viskas jo palatoj buvo neblogai, dauguma jaunų bičų tik vaidino ligoniu, bet vienas pacientas naktį pradėjo staugti ant visos palatos : ”Nylaimė, nylaimė!!!!”. Rolis ir kiti sveikieji pašoko iš lovų, galvoja dangus griūna. Pasirodo ne, nylaimėlis tiesiog apsišiko. Taip didžiulėje smarvėje ir pragulėjo chebrytė iki ryto :DDD
    poisonapple, juokinga tai tikrai buvo, nes Marytė ir gera ir sukta. Kaip cirkas su telefonu vyko, tai net apstulbau, žinok. Galvoju, gal net nežino kaip telefono aparatas atrodo. Kur tau :DD O žiurkėnas vardu Mikis, ir tu jam labai labai patinki ;)

  9.   marabuprincess rašo:

    Norėčiau pasakyt, kad juokinga, bet labiau buvo… baisu. Kitaip nepavadinčiau. Džiaugiuos, kad tokie nuotykiai gerai baigės (na, kam gerai, kam nelabai).
    Linoreta, žinok, nors ir nekomentuoju, bet visada skaitau. Oi, dar ir kaip skaitau. :D
    Tavo įrašai visada nuotaiką pakelia, už tai ir dėkoju. :)

  10.   Ž.M rašo:

    Kaip tik vakar vieno egzamino klausimo dalis buvo apie dramą. Tragikomedija apie Marytę, ne kitaip.

  11.   Bernadeta rašo:

    Linoreta, kažkada buvai mus išlepinusi, o dabar taip retai blogan beužsuki, kad žuvytės jau ėmė ir numiro… Tikuosi, Mikis ilgai gyvuos… :)
    O apie marytes, tai buvo pas mus vienas darbininkėlis, jaunutis, gražutis, lėtas, visiems jo gaila, žiopliuko. Ir pinigus jis kaskart namie “užmiršdavo”, todėl tai viena, tai kita moterėle kasdien vis jam pietus nupirkdavo. Kol jis ėmė ir pasigyrė draugeliams tokia sėkme, durnelis :)

  12.   Varlė Karalienė rašo:

    Kaip senais gerais laikais radau si iraseli :)
    Biski juokingas, tose vietose, kur nepagaudavau saves galvojant, kaip Lionoretai nepasiseke.
    As savo darbe tai su neviena tokia Maryte susidurusi . Beda tokius deraugus turet.

    Beje, kada tu cia spejai prie kosmetikos padirbet :)

  13.   Subjektyvi rašo:

    Tikrai kad fainas žiurkėnas, va ką tik jį pamaitinau, dabar nusiunčiau sportuoti :D

  14.   linoreta rašo:

    marabuprincess, labai ačiū, džiaugiuosi, kad nuolat skaitai. Kartais žinai, rašau ir galvoju, na kokią nesąmonę čia viešinu, nei juokinga nei ką. Bet vėliau, kai matau, kad skaito, komentuoja, negaliu sulaikyti džiaugsmo. O juk gera eiti ten kur veda jausmai, ar ne ? :)
    Ž.M, kai pagalvojau, tai Marytę aš čia bendrai sudėjus valandą pažinojau, o matai kiek įrašo gavosi. Tai sakyk, kas atsivertų jeigu su tokiu žmogum gyventum nuolat? Šiaip jau baisi jos situacija, jau vien dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio ligos neįžvelgsi, o dar baisesnė tuo, kad nuolat išlenda jos gerumas. Juk ir gydytojai taip norėjo atsidėkoti, ir man, net Džiugai. Gal todėl taip ir graudu pabaigoje pasidarė :(
    Bernadeta, nu tikras jaunasis Alfonsas, niekada nesu sutikusi gyvenime Alfonso ( pas mane nuolat buvo tuščios kišenės :)))), tai dabar nušvietei nuo kokių smulkmenų tai prasideda. Bet būtų smagu pamatyti tą spektaklį ”…ponia, jau trečią dieną nieko nevalgiau…” :))))
    Varle Karaliene, kaip tavo meilės reikalai? Tikiuosi kai oras lauke šąla, širdys šyla? O su kosmetika draugavau labai labai seniai :)))))
    Subjektyvi, su žiurkėnu neatsižaidžiu, gaila, kad man netelpa visas velnio ratas. Tik man jis toks besotis pasirodė, bijau kad neišmaitinsiu ;)))

  15.   neformate rašo:

    Sveika, linoreta :)
    Vakar buvo liūdna, tačiau atėjau, paskaičiau… ir nurimau.
    Kažkodėl nebuvo juokinga (ir tu čia nekalta..). Na, tiesa ne kažkodėl, bet vis viena. Tokie žmonės, kaip ”Marytė” labai nelaimingi. Jie… jiems ir visiems aplink tada sunku.
    Na, nesvarbu.
    Vis viena, labai nudžiugau radus įrašą. Ir nors Marytė neprajuokino, greičiau sugraudino, apsauginiai patiko :D. Jau įsivaizduoju tave ir juos dirbant :D.
    Ir žiurkėniukas! Jau toks mielumas :))). Žuvytes ”pasivogiau” iš tavęs, atsiprašau už tai (blush). Taigi, jau gal kokias 5 minutes su juo ”žaidžiu”. Gerai jam, ėda, geria ir nestorėja. Kad man taip… :D
    Geros dienos tau, linoreta :)

  16.   linoreta rašo:

    neformate, kad jiems ir aplinkiniams sunku, tai ne tas žodis. Turėjau kaimynystėje vieną tokią merginą. Jai buvo gal apie dvidešimt metų, man dvylika. O ji vargšė vis eidavo gatve į dvi kasytes supintais plaukais ir daužydama du pagaliukus vieną į kitą. Tada tai nekreipiau dėmesio, visi buvo pripratę, bet prieš keletą metų ėjau pro senuosius savo namus ir žiūriu ji eina. Pražilę dvi kasytės ir vis taip pat daužo pagaliuku į pagaliuką. Tada ir pagalvojau apie tą visą jų šeimos siaubą ir apie mamą, kuri keturiasdešimt su viršum metų pina kasytes savo mažajai mergytei…
    Ačiū, kad užsukai, o dėl žiurkėno ar žuvyčių, tai mano šūkis toks ”Kiekvienam blogui po mielą gyvūnėlį!” :DD

Rašyk komentarą

You must be logged in to post a comment.