BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2012

Laike, gyvate tu…

2012-08-14

Yra toks socialinis tinklalapis ”Klasė.lt”, kuriame kiekvienas nors kiek susipažinęs su kompiuterio klaviatūra pilietis, išdreba šiek tiek informacijos apie save. Naudos iš to jokios nėra, tačiau kartais susirašai žinute su kokiu nors žmogumi, su kuriuo pirmoje klasėje ”žiburėlyje” šokai. Kartais pamatai kokį nors asmenį, kuriam penktoje klasėje maloniai paskolinai tušinuką. Arba turi progą peržvelgti prieš mane sėdėjusios merginos vestuvių nuotraukas.  Taigi, kaip jau aišku, aš į tą tinklalapį retsykiais užeinu, o kartais gaunu valandos trukmės VIP narystę ir matau kokie žmonės mano anketoje lankėsi. Štai ir prieš kelias dienas nuskilo ta VIP narystė. Užeinu į lankytojų sąrašą tikėdamasi, kad Robertas bus apsilankęs mano anketoje kokį tūkstantį kartų . Nuliūdau, nes jo nei pėdsako neradau. Tačiau permetus akimis visus vyrukus žiūriu, kad vieno senio mano anketoje būta. Tam seniui 43 metai, tai vadinasi jis net šešiais metais už mane vyresnis. Skaitau aš jo pavardę, skaitau vardą ir ėmiau lyg per miglą kai ką prisiminti… Ką prisiminti? O gi tai, kad turėjau svajonę už jo ištekėti. Ir jeigu neklystu buvom ta tema prakalbę labai dalykiškai ( berods buvau net užsiminus apie bevardžio piršto matmenis), nes atidraugavus du metus anksčiau ar vėliau tokie pokalbiai iškyla. Vis tik draugystė baigėsi visišku fiasko, nes aš susiradau kitą. O buvęs mano svajonių jaunikis kiek pamenu neverkė, manęs nekaltino ir jeigu atmintis neapgauna, jam gerokai palengvėjo ( kaip suprantate ne vienas vyrukas labai džiaugėsi manęs atsikratęs ;). Todėl nenuostabu, jog atminties saugykloje iš jo teliko tik žmogaus šešėlis. Persona aš smalsi, taigi rašau ”Hey, šimtas metų!!!”. Žmogus šešėlis jau po valandos virtualiai čiumpa mane į glėbį. Truputį pakoketuoju, primeluoju jam , kad jis nei kiek nepasikeitęs , primeluoju, kad jis man atmintyje ilgam užstrigo ( kiekvienam žmogui tai girdėti malonu) ir maloningai kausiu, kaip jam sekasi.  Žmogus šešėlis labai užsiėmęs treneris, todėl galvojau, kad gal būt po manęs jam net minčių apie kitas merginas nekilo. Pasirodo klydau, kai aš su sopančia širdimi išėjau pas kitą, jis ko gero nesnaudė, nes labai greitai atšoko vestuves. Ir trijų vaikų susilaukė. Net nebeįdomu pasidarė. Juk tikėjausi, kad pasakys ”Linute, po tavęs man tarsi gyvenimas baigėsi. Įsitvėriau į darbą, tik jis man liko…”. Va kaip būna, bandai žmogui sudaužyti širdį, o ji nesidaužo, lyg guminė.
Prieš kelis metus, kartą Akropolyje pamačiau seną draugą, dėl kurio džiuvau ir net kai jis mane paliko, ašarą išspaudžiau. Tokį Kęstą. Kęstas buvo ypatingas savo vešliais plaukais ir taisyklingais veido bruožais. Maždaug toks tipelis ”žinau, kad esu gražus”. Išėjimas į žmones su Kęstu prilygo nacionalinei šventei. Merginos į jį žiūrėdavo, o jis net nebandė vaidinti, kad aš jam vienintelė, todėl šaudydavo savo žvilgsniais į visas. Mat jį velniai, tą Kęstą, laimė ilgai netruko, kokius du mėnesius. Kaip ir sakiau, jis mane paliko, bet ne dėl kitos. Šiaip paliko. Nusibodau. O aš sudrėkinau akių sūrymu nosinę. Ir štai po n metų, pamatau aš jį Akropolio medžioklės plotuose. Pilvotą ir su plike. Nustėrau ir žiūriu išpūtus akis, pamiršus kultūrą ir savigarbą. Kęstas išbaisėjęs ne tas žodis. Žinot, kai vyrams atsiranda plikė, tai ir kiti plaukai išretėja. Galiu pasakyti, kad atrodo viskas gana padoriai. O jeigu vyrai turi proto kirptis labai trumpai, tai dauguma jų sugeba atrodyti gerai. Čia gi kitas atvejis. Kęsto viršugalvis visas pilkas, o likę plaukai tokie pat tankūs kaip ir jaunystėje. Priedo dar ir ilgi… Žodžiu panašiai, kaip šioje nuotraukoje

Kęstas mane pamatė, apsimetė, kad nepažįsta, todėl nepasisveikino. O aš irgi tylėjau, nes buvau praradus žadą. Kita vertus neturiu noro sveikintis su storžieviu paršu. Matot, kokia laimė, kad jis mane metė? Dabar tiesiog negaliu atsidžiaugti.
Toje pačioje ”Klasėje.lt” manęs laukė dar vienas šokas. Kai mokiausi penktoje klasėje , mūsų klasiokas Geraldas, vienbalsiai išrinktas gražuolių gražuoliu , turėjo keistą pomėgį. Jis vieną raudono pionieriško kaklaraiščio galą susukdavo į tūtelę ir kišdavo į ausį. Tada kaišiodavo tą tūtelę pirmyn ir atgal per visas pamokas ir tik kontroliniai jį trumpam nuo to veiksmo atitraukdavo. Todėl kartą, neapsikentęs fizikas pasakė:
- Gerbiamasis Geraldai, čia jums ne procedūrinis kabinetas. Baikite pagaliau su tomis savo ausimis!!!!
Geraldui atėjo sunkios dienos, nes per kiekvieną fizikos pamoką tekdavo valdytis ir nerakinėti ausų. Tačiau nepaisant šitokio bjauraus įpročio, Geraldas buvo visų merginų širdyse. Jeigu per mokyklos vakaronę kuriai nors nuskildavo garbė pašokti su Geraldu, kalbos apie tą įvykį netildavo pusę metų. Štai koks jis buvo. Tobulas.
Taigi užsuku aš pas vieną klasiokę į jos anketą ir iššoka prieš mano nosį debesis jos draugų. Jų gal koks šimtas ar du šimtai. O viena nuotrauka man pasirodė labai juokinga - diedo veidas netelpa nuotraukoje. Tiksliau telpa gurklys, stori žandai, riebi kakta, o va ausys nebetelpa. Imu žvengti ir galvoju paskaitysiu koks šio vyruko vardas. Ir tada kaip perkūnas iš giedro dangaus! Geraldas! Galų gale bent jau, sakau, aišku, kodėl ausys netilpo į kadrą. Jų paprasčiausiai nėra. Nusiprocedūrino.
Kartą vienai moteriai pasakiau:
- Jūs turite kiekvieną dieną atrodyti taip, lyg šiandien susitiktumete savo pirmą meilę.
Moteris išvertė akis:
- Ką jūs! Buvau sutikusi! IIšsigandau baisiausiai - nustorėjęs, praplikęs, prasigėręs… Geriau nereikia…
Taigi, anot vienos Suopio ir Rambyno dainos, laike, gyvate tu… Kuo tu paverti gražuolius? Dabar į ”Klasę.lt” tiesiog bijau eiti. Bijau pažvelgti į nuotraukas pavadintas ”Čia mes grybaujame Varėnoje” arba ” Birštono takais”, nes dalyvius sunku atpažinti. Laikas, gyvatė, sustorina liemenis, nuplikina galvas, sumeta raukšlių tinklelius. Laikas prigesina žvilgsnius, nusveria lūpų kampučius žemyn, paslegia pečius rūpesčiais. Storėja pagurkliai ir daugėja žilų plaukų. O praeitis atrodo lyg seniai sapnuotas sapnas.

……………………………………

Atsistoju prieš veidrodį. Jis gyvatės laiko geriausias draugas. Į mane žvelgia piktos kiaulės akutės, šalia nosies - bulvės tarsi mažytis Everestas pūpso spuogas, vietoje lūpų brūkšnys. Ko gero metas parašyti kaip pasikeitė gražuolės :)))

Rodyk draugams

Staigmena komposto dėžėje

2012-08-13

Žinau, kad per daug dažnai rašau į savo blogą, kepu įrašus tiesiog vieną po kito, bet negaliu susilaikyti ;)
Šį kartą jums paporinsiu istoriją apie kompostavimo dėžę.

Ji atrodo štai taip

Į kompostavimo dėžę keliauja visas pūnantis gėris iš kiemo ir namų - bananų žievės, nušienauta žolytė ir keli karučiai šunų kakų. Ant viršaus pabarstai rudų miltelių, kurie spartina irimo procesą ir po metų turi dailutį dirvožemį, kurį drabstai kur tik nori. Mergina nuotraukoje tokios stebuklingos dėžės reklama. Todėl kai vyras pasakė, kad jau metas išardyti tą dėžę ir išvežti žemes, noriai, kaip tikra naivuolė, sutikau. Išsipusčiau - užsivilkau baltą bliuzelę, lateksines chirurgines pirštines ir lyg gydytoja atlėkiau padėti. Juk operacija tokia pat paprasta, kaip ir tarkim karpos prideginimas. Iš paskos atlėkė du didieji šunys ir susėdo pažiūrėti. Irgi mat, rado cirką. Veltui mosavau ranka, atseit , varykit, gal koks pasalūnas tujose tupi, jie nei iš vietos!
Pirmiausia tai vyras atkėlė dangtį. Man į nosį smogė baisi smarvė. Ji ėmė graužti akis ir paplūdau ašaromis. Šastelėjau atgal ketindama kapituliuoti, bet vyro balsas sulaikė:
- Kur tu???? Griebk tą kraštą - reikia išardyti kampus.
Raudodama prieinu prie dėžės, per miglą sunkiai įžiūriu ką čia griebti. Vargais negalais, anot vienos rašytojos, ligotos bezdžionytės rankytėmis imu kažką krutinti.
- Tu ką čia žaidi??? Smarkiau! Viens du, viens du…
Gera turėti vyrą…
Imu krutinti smarkiau, tačiau kai organizmas susitelkęs ašarų gamybai, tai akivaizdžiai apleidžia raumenis. Dėžės šonai, kaip įaugę, priedo ta smarvė ir dar šunų žvilgsniai blaško.
- Greičiau, greičiau, nemiegok!
Mano ramybės uostas… Švyturys tamsią naktį…
Purtau savo pusę lyg vaikas kaladėlę ir tik trakšt kažkas - šonas atsipalaidavo.
- O , o… Gerai… Dabar tuos kraštus atlapojam. Gyviau, gyviau!
Šeima tai generolas ir eilinis…
- Lupk, lupk, netingėk.
Ar aš nesakiau? Ištekėti gera…
Ligotos bezdžionėlės rankytės spaudžiasi į mažyčius kumštelius, gyslos rankytėse trūkčioja, akies vokas timpčioja ir vargais negalais savąjį kraštą atlapoju. O tada, Dieve mano, pasipila …pelės!!!!!!!!
Ant aksominės žolytės, iš komposto dėžės iškrenta kokios aštuonios apvalutės ir visai nebaikščios, apsimiegoję pelės. O desertui viena didelė žiurkė…
Ėmiau rėkti, na žinot, neišlaikė nervai. Tada savo dramblotom kojom (kurios yra atsvara bezdžioniškom rankytėm ;) šokau bėgti, o manasis generolas sukomandavo :
- Varyk, varyk greičiau!!!! Aš čia su šunimis susitvarkysiu.
Manasis Dzeusas!!!! Karžygys!!!! Jis žino kaip bijau žiurkių ir pelių! Išgelbėtojas! Didvyris!
Savo kaliošais dundėjau grindiniu, daktariškoji bliuzelė akimirksniu suprakaitavo, bezdžioniškom rankutėm vos sugrabaliojau durų rankeną ir saugiai kambaryje pasislėpiau nuo viso šito kompostavimo dėžės siaubo, nuo tos pelių peryklos. Dabar aišku iš kur šunys susimedžioja pelių ir žiurkių. Dabar aišku iš kur ateina žiurkės, kurios suneša šunų apgraužtus kaulus po automobilio kapotu. Taip taip! Vyras autoservise apturėjo didelę gėdą - mechanikui besikrapštant aplink variklį ėmė ant serviso plytelių kristi kaulai… Gretimai taisyto ”Mersedeso” savininkas nuo variklio nupūtė vieną dulkelę, o mano vyras iš po savo mašinos susirinko puskibirį kaulų :))))

Rodyk draugams